netobulai

Didžiausia moters dorybė – nuolankumas


Tikrasis suvokimas – kažkas panašaus į apsireiškimą. Staiga nušvinta protas, akimirksniu (o gal tik akimirksniui?) leisdamas viską pamatyti teisingai. Aišku, sudraskytų iliuzijų skutai dar atrodo taip meiliai, kad bandai jais uždangstyti tviskančią naujumu tiesą.

Ir šį kartą mintis cvaktelėjo galvoje ir aptiko mane nepasiruošusią, tiesiog besimaudančią po dušu. Pasilenkusi pakelti nukritusio muilo visiškai nelauktai supratau, kad aktualiausia mano kasdienybės problema nebeturi pagrindo, nebėra prasmės bijoti, nes mano baimė, jog galiu tave prarasti, kažkaip, kažkur, ar tai po šitomis šilto vandens čiurkšlėmis dabar, ar tai ne čia ir anksčiau, pametė savo objektą. Neįmanoma pergyventi dėl to, kas nebeegzistuoja.

Mylėjau lyg žaisdama vaikystėje išmoktą žaidimą „Kortų namelis“. Labai atsargiai stačiau kortas ir nenuilstamai ramsčiau sienas vos tik namelis imdavo svyruoti. Buvau tau per daug nuolaidi, nukęsdavau nuoskaudas apsimesdama, kad mano meilei tai neturi įtakos. O, iš tikrųjų, liūdėjau ir kankinausi, kai mane tyčia ar netyčia skaudinai ir mane nelabai nudžiugino ir akivaizdūs tavo stiprėjančios meilės man įrodymai. Mat tau matyt įtiko mano nuolankumas. Tu vis greičiau ėmei į mane linkti, o aš nepastebimai pradėjau nuo tavęs tolti. Vien dėl noro tave mylėti...
Be galo bijojau nebepatirti to širdies veržimosi iš krūtinės pamačius tave, to gumuliuko stringančio gerklėje liečiant ir glostant tave. Bijojau nebegalvoti apie tave, bijojau nebelaukti, bijojau būti nenuoširdžia ir apsimetinėti, kad nemyliu. Nepaprastai maloni atrodė mylinčios moters rolė.

Ko gero, persistengiau ir, be reikalo tikiuosi, kad per garus dušo kabinoje įžvelgsiu impozantišką mano sumaniai sukonstruotą meilės statinio fasadą, geriau įsižiūrėjusi turbūt išvysčiau griuvėsius. Bet aš dar bijau žvelgti taip skvarbiai, todėl užsuku čiaupą, atstumiu kabinos duris.
Po to, šluostausi rankšluosčiu. Rankas, kaklą, pilvą... nebenoriu, kad pareitum namo, žiūrėtum į mane, glostytum mano pilvą.

Žinau, kad turėsiu apsimesti mylinčia ir mane vimdo tas žinojimas. Žinau, kad laukiuosi tavo kūdikio ir tai, kaip tu jo trokšti.
O aš pati? Mylint tave, pakako tavo noro, o dabar...
Kodėl tik dabar suvokiau, jog nebemyliu tavęs kaip tik dėl to, ką praeityje atleidau, dėl ko neįsižeidžiau ir už ką nesupykau. Kodėl turėjau tau leisti skaudinti mane? Vardan meilės? Kodėl turėsiu leisti tau ir toliau mane skaudinti? Dėl kūdikio?

Kodėl seniau man buvo geriau, nors tu ir nemylėjai taip, kaip dabar...