Ilgai jie varė lauk – stovėjau,
Du žandus priglaudusi prie ryto,
Lyg akmeniniu grindiniu,
Griaustinis nutratėjo
Šaižiai neabejingai sau pragydo.
Ir slėpėsi po sąmonės jie samanom
Žinojimas, kad ugnį žibalu tik kursto,
Bet sklidinos stiklinės nepaduos jau –
Na gal žlugimas išvaduotų?
Nors ne, impresijos nebėr – išbarstė.