žydro veido kaip žydras dangus

Mano dievas ant braškančių kopėčių
Pašnibždom man diktuoja maldas
Basos kojos ant balinto uosio
Ir virš žemės iškelta ranka

Paprasti dievo žodžiai kaip popierius,
Nubraukią sudėtingas dienas
Ir užtektų nurimti vien šypsnio jo
Bet jis tėvas, aš - jo susirgus dukra

Mano baimės, sapnai, abejonės
Jo atsakymai - nauji klausimai
Taip ir kalbam naktim sūrokom:
Aš sukniubus, jis lipantis kopėčiom

Ir aš vis nedrįstu paklausti, ar jam gali įlįst pašinai.