Kaip paukščiai išgelbėjo šventę

Pasakaitė

        Ką daryti, kad žiemą nebūtų taip šalta ir liūdna? Reikia užsimerkti ir prisiminti kokį šiltą ir malonų atsitikimą. Aš visuomet prisimenu vieną nepaprastą vasaros dieną -  ir iškart pasidaro šilčiau. Papasakosiu ir jums.
        Visą savaitę tvyrojo baisi kaitra. Žmonės, žvėrys, paukščiai ir medžiai leipo nuo nepakeliamo karščio ir nebeišmanė, kaip nuo jo gelbėtis.
        Mieste vaikai sulipo į fontanus ir be perstojo valgė ledus. Jų mamytės ir tėveliai vaikščiojo pusnuogiai, laistė vienas kitą šaltu vandeniu, dirbo visu greičiu įjungę ventiliatorius, kurie darė vėją, o maitinosi tik šaltibarščiais su šviežiomis bulvėmis. Močiutės ir seneliai apsigyveno soduose ir švirkštė vienas ant kito vandenį iš guminių žarnų. 
        Nepasakyčiau, kad tiems, kas atostogavo arba gyveno prie jūros, ežero ar upės buvo lengviau. Visi lindėjo vandenyje, kol pamėlynuodavo ir pradėdavo drebėti. Tačiau išlipę į krantą po kelių minučių vėl įkaisdavo, todėl vėl norėjo lįsti į vandenį – ir taip pasaka be galo.           
      Akvariume vanduo tapo šiltas kaip arbata. “Greičiau įmeskite mums ledukų, nes tuoj pavirsime žuviene”, - žiopčiojo žuvelės.
        Šuniukai nelakstė, tik gulėjo lekuodami, iškišę ilgus liežuvius ir išsižioję kaip kokie slibinai, todėl negalėjo nei loti, nei kandžiotis.
        Vilkai ir lapės tūnojo urvuose giliai žemėje - ten buvo vėsu, bet tamsu. “Mes negalime vienas kito gaudyti, nes nieko nematome. Norime žaisti miško pievelėje ”- zirzė jų vaikai. Bet vos išlindę iš olos, žvėreliai dėl nepakeliamo karščio vėl sprukdavo atgal.
      Briedžiai, stirnos, šernai ir kiškiai subrido į upes ir ežerus, tačiau jiems buvo nelengva rasti tokį, kuriame nebuvo žmonių.
      Maži paukščiukai lizduose gailiai čirpė nuo karščio. Jų tėvai turėjo be perstojo mosuoti virš lizdų sparnais tarsi vėduoklėmis.
      Kaitra vis nesiliovė, o po kelių dienų sostinėje turėjo vykti vaikų muzikos šventė. Iš kaimų, miestų ir miestelių į šventę suvažiavo tūkstančiai vaikų, kurie geriausiai iš visų išmoko groti, dainuoti ir šokti.
        Vaikai, jų tėveliai, vadovai ir mokytojai bei daugybė žiūrovų, kurie svajojo pamatyti vaikų koncertus, tikėjosi, kad netrukus oras kiek atvės - taip žadėjo orų prognozės.  Deja, pirmąją šventės dieną saulė plieskė dar skaisčiau, danguje nebuvo nei debesėlio. Oras net virpėjo nuo karščio. “Per tokią kaitrą muzikos garsai ištirps ir nuvarvės kaip ledai, nepasiekę žiūrovų ausų”, - rūpinosi muzikos mokytojai. “Ne, per tokią kaitrą neleisime savo vaikų šokti ir dainuoti  - jie gaus saulės smūgį! ”  - protestavo mamos ir tėčiai. “ Per tokią šutrą neišsėdėsime koncerte  - po  pusvalandžio mus išvežtų greitoji pagalba, “ - nerimavo močiutės ir seneliai. “Jeigu oras neatvės, į vaikų šventę neisime, ”- nusprendė sostinės gyventojai.
        Šventei grėsė žlugimas. Vaikai nuliūdo, jų muzikos vadovai nervinosi, kultūros ir švietimo ministrams įsiskaudo galvos. O šalies prezidentas, kuris turėjo dalyvauti šventės atidaryme, drauge su savo patarėjais susirūpinęs vaikščiojo po kabinetą ir įtemptai galvojo.  Visi suko galvas: kaip išgelbėti vaikų šventę?
        Bet negalėjo nieko sugalvoti.
        Tuomet viena mergaitei, vardu Skirmantė, atėjo puiki mintis: ”O ką, jeigu sukvietus visus  paukščius ir paprašius, kad jie plasnodami sparnais padarytų vėją? Tuomet tikrai taptų vėsiau! Juk paukščiai nebijo karščio, nes jų plunksnos nepraleidžia šilumos. Todėl jie neperkaista net skraidydami aukštai danguje, visai arti saulės”.
      “Tikrai, puiki mintis, reiktų pabandyti, ”- pasakė prezidentas, paskui jo patarėjai, paskui ministrai. Tą patį pakartojo muzikos mokytojai ir vaikų tėvai. “ Tai pabandykime dabar! - ėmė šaukti vaikai. Ir tūkstančiai vaikų, kurie buvo atvažiavę į šventę, garsiai ir gražiai uždainavo, kviesdami  paukščius, kad jie atskristų į sostinę.
      Pirmosios susirinko varnos, šarkos ir balandžiai - jie gyveno čia pat, mieste. Paskui iš pievų atskrido gandrai ir gervės. Galiausiai  iš miškų sulėkė geniai, ereliai, sakalai ir vanagai. Susirinko toks didelis paukščių būrys, kad jie užklojo dangų ir užtemdė saulę kaip didžiulis debesis.  Visur pasidarė pavėsis. “Užslinko debesys, jau ne taip karšta, reikia  eiti į vaikų šventę, ” - kalbėjo žmonės.
      Paskui visi iki vieno paukščiai sumosavo sparnais, ir padvelkė malonus vėjelis. O kai tokia gausybė paukščių iš visų jėgų ėmė daryti vėją, kaitra buvo priversta pasitraukti.  Žiūrovai susėdo į savo vietas, ir šventė prasidėjo. Tiesa, iš pradžių visi užvertę galvas žiūrėjo į dangų, nes niekada nebuvo matę tokio nuostabaus plasnojančio paukščių debesies. 
   
Virgina