bet ne save

atraišiok kaspinus ir pančius
paleisk dangun ir nebegaudyk
svajonės tos, kur šildė delnus
bučiavo vokus
verkiančių akių

lyg alkana ir serganti
žvėris laukinė
aš eisiu į tave per kalnus
plačius dvejonių vandenynus
siūbuojančius laukus vilčių
ieškodama sraunių versmių

tylos
šviesos
ir atgailos
į saują semdama
vien atvaizdus
sapnų

apčiuopt, kas tikra
ir paleisti
pažvelgt srovėn
ir pasikeisti
lyg viskas būtų aišku
paprasta
nekeista

juk supranti
kaip šitai kvaila

bet būk savim
stovėk ramus
ir šildantis
aplinkinių namus
apvilkęs svetimus
jaukumo rūbu

kaip šventa, kaip saldu man būtų
paskęst tavy
ir užmaršty…
ir saujom semti tai, kas svetima
bet tikra
kas dūžta
man nė nepalietus
kas pjausto delnus
ir atveria akis

bet aš nenoriu
juokinga, ne?..
aš to nenoriu

pasaulį visą – didelį ir šventą – tau dovanoju
šiandien
bet ne save