Pri rėbuos

Dėinas, naktis, valondas, mėnotės
Rėit vežėmās, vėrtiniem ėlgum
Gali kriuoktė, jouktėis, a žegnuotėis,
Sėrgtė vėsuom žemėškuom lėgum

Išsėžiuojus, tonkē vėn nustebus
Kraustau po šapieli, veizo vėn
A nebūsio par daug kuo pagrēbus,
A nerēks pasėbaisiet savėm

Pats keistiausis atradėms atejė
Nelauktā, kap obags i nomus –
Jē jau kou netyčė praveiziejē –
To nebgriaužkės, savės nebkamouk

Nieka iš vežėma nepajimsi,
Lai važiou, prikrauk sulig kaupo, –
Ė ka ons užkliūs už kuokė kimsa,
Numierouk, kas anamė kumpou

Ė rauduonis žondus gal apjimtė,
Nebnuoriesi nieka iš anuo,
Je gyventė nemuokiejē rimtā,
Je nebova jouka ė dainuos

Gal atrasi dūkstonti geguži,
Ka lakstē, ka šuokā so draugās,
Ė šėrdelės pagreitiejė dūžē –
Konkoliava vėrpesēs džiogēs

Gal išvīsi veida, ė ne vėina
Kor spindiejė kāp tėkra vėltės –
Tuokės mielsvas, šėltas mienesėinas
Ė sparnā lekiuotė pakeltė

Bova kartās ė vargū, ė skausma –
Nebmatysi taka kor eini
Bet i sava varga isikniausus
Omžēs nemurksuosi pasėinie

Daug kuo tūs vežėmus gal atrastė,
Mes išmuokuom daug kuo iš anū
Ė senatvės dėinas ėlgas, prastas
Tėn prironkio trupiniū skaniū