Kojininės – modernios mėnesinės

By Dar Truputis Protpisos

Tokiais euforiškais penktadienio rytais, kai TV bokštas siūbuoja akyse (siūbligė?) lyg sakydamas “žinau, ką darei praeitą naktį”, labai tinka bitlų “all you need is love” (ramina sąžinę), nes cat stevenso švilpavimai atrodo tiesiog per ramūs (tuo tarpu bizkitai ir pepersai griautų vakarykščio bigbendo harmoniją).
Žinoma, malonūs, kaip seniai nebuvo, vakarykščiai neramumai verti atskiros istorijos ir turbūt profesionalesnio rašytojo plunksnos, bet skaitote apie šiandien… Kukliai nuleidžiu galvą – akys užkliūva už skirtingų kojinių. Šįryt ieškodama poros, kažkodėl išsitraukiau tris ir visas skirtingas bei apžiūrinėdama atsikišusį dubenkaulį sugebėjau pasitempti kaklą (bet ne kaklelį..;).
“Kojinės, kojinės…Hm..” – pakeliu galvą. Čia ir prasideda seniai pasibaigusi istorija:

Savo pokeisčiam pasaulėly esu pastebėjus keistą Atvirkštumo reiškinį, kuriuo ir bandysiu pagrįst ar pateisint šio nuotykio gimimą.
Atvirkštumas esti ypatingai keistas hibridas (kažkas tarp garvežio ir krabo), bet tai miniu tik bendram išprusimui. Svarbiausios yra šio reiškinio veikliosios medžiagos, būdingos paauglystės simptomams – maximalizmas ir idealizmas.

Mielas ar ne, brangus ar pigus, gerbiamas ar niekinamas Skaitytojau, juk ir Tu atmeni kadaise atrodžiusį beprotiškai RIMTU periodą, dabar tesukeliantį ironišką prunkštimą. Čia akivaizdžiai ir pasireiškia Atvirkštumas.

Taigi, tų labai labai rimtų laikų, kai buvome tokie protingi ir suaugę, neatskiriama rimtuoliškumo dalis yra atostogos. Kaip priklauso jaunystei – “biednos”, gal kiek pavojingos ir karštos.
O, taip, ta vasara šutino mūsų jaunus, stangrius, celiulito neišėstus kūnelius kaip šviežią mėsytę orkaitėj gyvenimo pietums.

Užuoskite penkis, o gal aštuonis vyriškus ir moteriškus kepsniukus, keliaujančius į gamtą su palapinėm. Dabar jau nepamenu, kiek buvo vyrukų ir kiek kartų tą vasarą kepėm ant maximalizmo iešmų Bezdonių užkabory. Žinau tik tiek, kad kompanijoje vyriško svilėsių kvapo (dėmesio) buvom apsuptos dvi panos.
Mane jau žinote, o antrąją pagal etiketą derėtų pristatyti (ir užklijuoti etiketę). Iš tiesų nėra skirtumo, kaip ją vadinsite, todėl  tebus ilgai nemislyjus ji pakrikštyta Erkė Verkė. Nors nei verkė, nei erkė..?

Nepostringausiu apie stovyklavimo ypatumus – neabejoju, vėliau gyvenime jų pasitaikė daug įsimintinesnių tiek Tau, tiek man.
Sentimentaliai nepostringausiu ir apie tai, kaip buvo gera, Ne dėl to, kad kas buvo – pražuvo. Tiesiog šiai istorijai nereikalingi pasteliniai tonai – šešis metus mokiausi dailės - jie nederės prie sodrios birželio žolės, pušų raudonais kamienais, džiovinamų kanapių ant laužavietei skirtų akmenų, ruošimosi į vėžių žvejybą ir siautėjimo ant “tarzankės”.
Jums užteks žinot tik tiek, kad buvome įsimylėję ir ant pirštų skaičiavom paskutines buvimo kartu savaites (jis turėjo ilgam išvažiuot. Pas Arūną ar Rimą – dabar jau nepamenu kaip nepamenu ir to, kas jie tokie..)
Tame Bezdonių ir Vasaros užkaboryje mano draugė Erkė Verkė, kaip susitarėme ją vadint, aptiko savo jaunoje gimdoje ginekologinių niuansų.  Kas civilizuotam mieste – juokas, laukinėje gamtoje – bėda.
Erkė Verkė nebuvo nusiteikusi šluostyti kruvinų ašarų iš tarpukojo – visas jas ji jau buvo spėjusi palikt mieste. Amunicijos gintis nuo tokių fiziologinių isterijų  nei viena neturėjom, o ir visi ginklų rezervuarai liko miesto štabuose.
Juokas juokais, bet nei kočėlu ašaras išgąsdinsi (ginkdie, kad dar labiau raudoti nepradėtų), nei samanose užmigdysi.

“Važiuojam namo” – tarė Erkė Verkė. Tik žodis “važiuojam” pasirodė naivus – juk atsiradome čia vargais negalais ir dar pėsti. Negi ir laistys visą kelią kraujo ašarėlėm?
O ir aš pasimečiau – gi neatsisakysi kunilingo miegmaišiuose ir paskutinių įsimylėjusių dienų. O kas kvailiausia, dešinė mano pėda buvo it trys kairiosios – tiek sutino, jog buvau nešiojama ant rankų.

Na ir nepatvarios bobos, manote? Ech, o dabar jau galiu valtimi perplaukti ežerą (ne balą), pastatyti tinklus (ir juos pamesti), semt vandenį, kapoti malkas…(Neblogas CV kaip pradedančiajai ūkininkei į ES žemės ūkio plėtros rėmimo fondą…)

Taigi, kol Erkė Verkė stovėjo sukryžiavus kojas, išradingoji Kažkas Čia Ne Taip ėmė raustis turistinėje kuprinėje. Kad būtų aiškiau, burbėdama kračiau savo mantą ant pievelės ir akimis ėmiau ieškot sprendimo.
Žiūriu – balta kojinaitė guli. Ir dar viena. Ir dar, ir dar…(tada nė nedingtelėjo susimąstyt, kam gamtoj baltos kojinės)
Atsargiai paimu vieną lyg sprogmenį ir keliu aukštyn, kol ji atsiduria Erkės Verkės ir mano akių lygmens centre. Susižvalgom. Ir prapliūpstam juoku.

Nors dabar susitinkam retai, juokais plyštam iki šiol.
Į miestą grįžusios basom, dar ilgai viena kitai dovanodavom kojines (juk reikia atstatyti stygių), bet baltų neturiu po šiol.

Ps. Po pusės metų, kai iš dešiniosios pėdos savavališkai lauk ėmė lįst kaulas, sužinojau, jog tą vasarą mano pėda skilo. Ištverminga skausmui, ką? O sakėt “slabnos” bobos…