Etiudai  turbūt niekam nesvarbiems dalykams

                      Etiudai

Etiudas žolei : Aš kartais pasiilgstu tokio    skaudaus ką tik nušienautos žolės kvapo, kuris
sugeba prasismelkti iki pat sielos pakraščių. To kuris man primena laikinumą. Ryto rasos atgaivintoje žolėje žaidžia rytinės saulės pirmi
spinduliai. Žalia iki tobulumo, vėsi. Noriu ištirpti joje. Virsti rasos lašeliu ir išgaruoti į šviesų debesį. Nepalikti savęs ten kur nesu reikalinga.
Nepalikti savęs gulinčios ką tik nušienautoje žolėje. Arba virsti žole.


Etiudas vandeniui: Stovėjau vieną tamsią, nežvaigždėtą naktį šalia miegančio tyro ežero.
Jutau jo alsavimą. Kalbėjau jam.. Tik vėlyvo rudens šaltis ir žvarbus vėjas neleido man pasinerti į juodą vandenį. Ar vanduo traukė
nematomais kerais? Ar tai naktis stūmė vandenin? Tą akimirką nebuvo žemėje nieko artimesnio man už šaltą tamsų ežerą. Nieko
taip labai aš nemylėjau, nieko taip labai netroškau. Negalėjau pasitraukti. Negalėjau apsisukti ir nueiti palikusi. Žiūrėjau į gelmę.
O gelmė žiūrėjo į mane. Jutau švelnumą ir neapsakomą gėrį. Galbūt tai ir buvo taškas, kuris gali būti gyvenimo tikslas? Praleidau jį.. Likau. Ar dar kada nors tai patirsiu?


Etiudas tylai: Aš ne apie garsų nebuvimą, negirdėjimą ar jų nesuvokimą. Aš apie
vidinę tylą rašysiu. Apie tą, kurioje jauku.
Susirandu kartais triukšmingiausia miesto vietą. Atsisėdu ant suolelio  ar grindinio ir klausausi savo vidinės tylos. Man patinka, kad  aplinkiniai garsai negali jos užgožti. Ar tykų rytą apleistoje sodyboje, ar vidurdienį triukšmingiausioje, skubančių žmonių  perpildytoje gatvėje, .. tyla tokia pat. Aš ją dievinu. Ar esi ją patyręs? Aš galiu tau
padėti, jei ištiesi man savo ranką.

Etiudas skubėjimui : Aš nieko apie tai nežinau, nors kas dieną stebiu skubančius žmones. Pati kartais skubu, bet visuomet vėluoju. Neturiu kompetencijos apie tai rašyti. Tik kai matau skubančiuosius kyla įspūdis, kad jie skuba į ten kur nesuspės  arba į tai, kas neišvengiamai ateis. Ar jie tatai nutuokia?


Etiudas atvėsusiai arbatai: Atvėsusios žalios arbatos skonis nėra malonus..Karstelėjus ir jau išties šalta. Nebesušildo, nebesuteikia jaukumo, nebenuspalvina minčių. Man tai primena meilės pabaigos skonį ..


Etiudas sekmadienio popietei : Toks ramus laiko stūmimas. Pietūs su šeima ir kaimynais
sode. Teisybę pasakius, niekada nemėgau ant grotelių keptos mėsos, tačiau visada būnu priversta dalyvauti šitose kaimynų ir tėvų popietėse, kurios man kažkodėl atrodo snobiškai nuobodžios. Šventadieniniai ritualai, nieko daugiau. Sėdžiu ir tyliu, kartkartėmis
prisiversdama nusišypsoti žilagalviui kaimynui,
kuris žūtbūt stengiasi mane pralinksminti. Tačiau vis dėlto, kartais gerdama žemuogių arbatą  gūdžiais žiemos vakarais pasiilgstu vasarinių sekmadienių popiečių. Visiško chill out‘o .