Naktis

Dangaus pakraščiuose liko tik rausvi pamišėliškos dienos pėdsakai. Oras kvepėjo vakaro vėsa ir smilkalais. Pievoje gulėjo mergaitė. Tamsa plasnojo savo didingais sparnais virš jos ir lėtai leidosi žemėn. Leidosi neskubėdama, švelniai prisiliesdama prie pievos, prie rausvo saulėlydžio, prie mergaitės kūno, apkloto šilkiniu rasos šydu... Netoliese įsmeigto smilkalo dūmas mėgavosi švelniomis besileidžiančios tamsos glamonėmis, šypsojosi mergaitei, gulinčiai pievos viduryje... Mergaitė taip pat šypsojosi. Ji jautėsi laiminga, nes visiškai apie nieką negalvojo. Jos mintys ištirpo kartu su sąmone, jos akyse spindėjo slapti troškimai, o tobulas kūnas retkarčiais virptelėdavo nuo šilkinio rasos šydo prisilietimo, išprovokuoto besileidžiančios tamsos sparnų sukelto dvelksmo...
Sutemo. Tamsa užvaldė pievą, apsėdo mergaitės kūną ir sielą... Įsisupo į jos plaukus ir dusliai prašneko tik jai vienai suprantama tylos kalba... Šilkinis rasos šydas nebeteko prasmės. Jis tarsi permatoma švytinčių drugelių jūra pakilo nuo tobulo mergaitės kūno ir susiliejo su gęstančio smilkalo dūmu, su tyliais tamsos žodžiais, kurių niekas negirdėjo ir niekas niekada neišgirs...
Atėjo naktis. Atėjo dideliais juodais žingsniais, girgždančiais nuo tamsių miegančių šešėlių, kuriuos ji nešėsi ant savo gremėzdiškų gyslotų rankų. Šešėliai nubudo ir išsisklaidę po pievą pradėjo laidotuvių procesiją primenantį geidulingą šokį. Jie šoko aplink mergaitę, ant jos ir joje. Narstė kiaurai po visą tobulą kūną, kuris dabar miegojo šventu kūdikio miegu, nė neįtardamas apie ištvirkusių šešėlių šokį. Šešėlių, kurie buvo ne kas kita kaip svetimų sapnų žvilgsniai: begėdiški, pilni geismų ir saldžios nuodėmės skonio...
Pasaulis sapnavo... Sapnavo Dangų. Danguje švietė žvaigždės – jo akys. Jos žiūrėjo į mergaitę ir mirksėjo nuo tamsos sparnų sukelto dvelksmo. Vieną žvaigždę kažkas paslapčia padovanojo mergaitei. Ta žvaigždė švietė ryškiau už kitas, ji mylėjo mergaitę, kiekvieną naktį bučiavo tobulą kūną savo švelniais spinduliais, saugojo nuo svetimų sapnų žvilgsnių... Pati ryškiausia žvaigždė.
Smilkalas užgeso. Jo dūmas ištirpo blankioje žvaigždžių šviesoje, išsisklaidė kartu su šokančiais šešėliais. Naktis užmigo... Miegojo ir mergaitė. Tamsioje pievoje tvyrojo šilta tyla ir gaivinanti ramybė. Laikas sustojo, viskas sustingo ties pamišėliškos būties ir išganingo išnykimo riba...
...
Taip buvo šiąnakt, bus rytoj ir visada. Mergaitė šiltą pavakarę ateis į pievą, uždegusi smilkalą atsiguls viduryje ir žiūrės į didingais sparnais plasnojančią tamsą, kol galiausiai užmigs šventu kūdikio miegu. Viena žvaigždė švies ryškiau už kitas...

2003-04-04 – 2003-04-07