Lubos

Kai guldydavo pietų miego, kurio seniai nebenorėjau,  rinkdavausi iš trijų – pešti plunksnas iš pagalvės, tyrinėti lėlės vidurius arba žiūrėti į lubas. Lubos tuomet buvo be galo aukštai ir štai toje begalybėje aš keliaudavau. Keisdama praeitį ir kurdama švytintį rytojų. Ir kokia būdavau graži ir gera..

Vieną dieną viskas apsivertė. Ir nors pasaulis krypteli gyvenime ne kartą, pirmasis kartas dar ir nustebina. Kokie niekingai paprasti tie šlykštūs, šiurpūs ir liūdni dalykai.

Tądien šventėme Naujuosius. Įsilinksminęs tėvas iškėlė mane taip aukštai, kad pirštų galiukais paliečiau lubas.

Prisiliečiau prie begalybės. Begalybė susitraukė ir tėškės žemėn. Jos neliko.  Praeities klaidos amžiams liko nepataisomos ir rytojus susigūžė nežinioj. O aš esu ir visada būsiu nelabai graži melagė.

Suklykiau iš siaubo. Bet tėvas vis mėtė ir mėtė mane iki lubų. Didelė, didelė... O aš vis klykiau ir klykiau.

Vėliau lubos užvirto karsto dangčiu, atskirdamos vieną mano gyvenimą nuo kito. Tikrą nuo išgalvoto. Tiesą nuo melo. Lubos tapo akistatos su savimi vieta. Štai kur tikroji lubų paskirtis, supratau.

Ir tada atradau dangų.