Pavogtas dangus

Gyveno palėpėje žvirblis Kiepka ir čirškavo į visas puses radęs trupinį. O po artimiausiu krūmu snaudė kurmis Soris ir giliai dūsavo.
Būtų jie ir šiandien tebedarę tą patį, bet staiga Kiepka pakreipė galvą ir pamatė drybsantį Sorį. O Soris tuo metu piktai atsimerkė ir sviedė žvilgsnį į straksintį Kiepką.
- Aš ten, aš čia, o tu čia ir čia, - neapsikentė žvirblis.
- Ko rėkoji? - atsiliepė kurmis.
Abiem subjuro ūpas ir įsiskaudėjo galvas. Vienas nebegalėjo čirškėti, o kitas neteko jėgų dūsauti.
Kiepka pirmas išrado, kaip nuotaiką sugrąžinti.
Šovė tiesiai į dangų, snapu iškirpo saulę ir atnešė Soriui po krūmu. Ten taip nušvito, kad krūmas vos nesudegė iš nuostabos. Bet kurmis nemėgo žiūrėti į saulę, skubiai apsivertė ant kito šono. Ir tada jis pamatė visą žvirblio pastangų gražumą - juodą skylę danguje. Nežinia kaip link jos nusirausė ir iškniso didžiausią urvą, kurį padovanojo Kiepkai. Nors žvirblis ir nesugebėjo urvu skraidyti, suprato kurmio ketinimus.
Kaimynai tuojau susitaikė ir nutarė viską grąžinti į savo vietas. Kiepka pakabino saulę iš kur pavogęs, o Soris nušluostė išbirusias žemes nuo debesų.
Šiandien žvirblis Kiepka palėpėje turi pasikabinęs tuščią paveikslo rėmelį, pro kurį žiūri į saulę, debesis ir linksmai čirškauja. Jis labai didžiuojasi savo dangaus paveikslu ir kviečia visus į parodą.
O Soris apačioje po krūmu pardavinėja bilietus ir ramiai dūsauja.