Švitrinis popierius, bananai, tuštybė ir tuštuma sausio 13-ąją

Atkimšau vyno butelį ne todėl, kad labai norėjau vyno. Tiesiog troškau išbandyti naujai įsigytą brangų kamščiatraukį.
O vyną dabar lyg ir privalu pagurkšnoti. Bėda tik tame, kad priverstinai mėgaujantis tauriaisiais gėrimais vienai, būtina išsikviesti  pakylėtų minčių seką tam, kad tas pasigurkšnojimas netaptų beprasmiškas.
Ugi, sausio tryliktoji...
Ir galima prisiminti tą prieš keletą metų skaitytą kažkokio anglų bestselerių gamintojo knygą, parvežtą lauktuvių iš Dublino. Taigi... Pagrindinis veikėjas, gabus komercinis tarpininkas, nuolat zujantis tarp Albiono ir buvusio Rytų bloko, bando atsakyti į klausimą, kaip pasikeitė Rytų Europa po Berlyno sienos griuvimo. Vakariečiui tiek rytų Berlyne, tiek Varšuvoj (tiek ir Lietuvoj, ko gero) atrodo, kad senosios struktūros žlugo dėl ... apelsinų, ananasų ir bananų. Senasis režimas, šaltasis karas baigėsi. Visur tik egzotinių vaisių pardavėjų „salelės“. Buvę disidentai dabar reguliuoja eismą ir švirkščia tokią pat neapykantą viskam, kas ne prie širdies ir piniginės, kaip, kad švirkštė tie, kuriuos jie pakeitė. Tie patys metodai, skirtingos etiketės, o minia mėgaujasi po penkiasdešimties metų gavusi bananų be eilės bet kuriuo metų laiku.
O aš, nors ir nešioju prastesnius batus nei sovietmečiu, tvirtai žinau, kad, jei prisiversčiau pabadauti pusę mėnesio bei nepirkinėti bananų ir brangių kamščiatraukių, galėčiau nors ir rytoj įsigyti geresnius.
Erasmus, pagirtinas žodis kvailybei, aš, pagirtinas žodis tuštumai ir tuštybei. Bet kodėl turėčiau galvoti apie save, kamščiatraukius ir bananus.
Tu ir švitrinis popierius taip pat tinkate šių dviejų kategorijų įprasminimui.
Tais laikais, kai aš dar nelankiau mokyklos ir šokinėjau „klases“, bendroje dviejų dailininkų dirbtuvėje (gal derėtų vadinti studija) šeimininkų puodeliai įžūliai gyrėsi čia ateinančioms studentėms, meno gerbėjoms, savo nušlifuotu, išlaisvintu nuo banalių piešinių – sovietinės produkcijos klišių- paviršiumi. Idealiai baltas. Prieš mano akis dažnai išnyra toks vaizdas: tu, sėdintis savo dirbtuvėse ir trinantis švitriniu popieriumi tarybinio gaminio gėdą. Aiškiau tai regiu, nei eskizuojančio dailininko paveikslą. Menininko maištą prieš standartizuotą grožio idealą? Pasyvią rezistenciją prieš puodelius, ant kurių dugno užrašyta 52 koп.? Dar randu tokių dugnų pasinaršiusi po tėvų indaują. Tik, žinoma ne baltų, o su vėliavom, gėlėm ir nuauksintais užrašais 70 лет Октябрю ir panašiai. Net prisimenu, kaip vogčiomis svečiuose stengdavausi kilstelėti puodelį ir įžvelgti kainą. Labiausiai vertindavau tuos, ant kurių jos nebūdavo. Importiniai. Ir niekada nesu pagalvojusi apie švitrinį popierių prieš įsipilant arbatos. Matyt nemeniška siela.
Dar džinsai. Troškimas juos gauti. Tie džinsai, kuriuos dėvi tu prieš kokius dvidešimt aštuonerius metus. Jie atkeliavo iš Amerikos, tavo žmonos dėdės siuntinyje. Magiškas žodis- „Levis“. Matau tavo virpančias rankas, traukiančias juos iš maišelio, glostančias firmos ženklą. Suprantu, kaip tą akimirką šiurpai nuo siaubo: „o kas, jei dydis netiks? “. Tinka ir, svarbiausia, originalas: pažiūrėti atsisuka visas miestas. Nemanau, kad tai patinka tavo žmonai ir ji pakeiksnoja tą bukaprotį dėdę Amerikoje, bet išsižadėti jo negali. Juk tik jo dėka ji pati spindi užjūrio puošmenomis, dar geresnėmis už tas, kuriomi puikuojasi jūreivių žmonos. Be to, ir tie prezervatyvai. Tokio puikumo gumelių dar neregėjo paprastų sovietinių mirtingųjų akys, tie, kurie buvo taip įpakuoti, kad, iš pradžių, visa šeima vieningai nusprendė, jog tai saldainiai vaikams, o ne ši mana iš dangaus.
Tavo žmonos tuštybei, paragavusiai nepasiekiamų sovietui amerikoniškų malonumų, liejantis draugių šeimose, tu vėl dirbtuvėse šlifavimo popieriumi tobulini savo naujutėlaičius „Levis“.
Pirmuosius džinsus apsimoviau lengviau. Velvetiniai „Wrangler“. Taip vadinamų, spekuliantų, mano laikais, nors dar irgi sovietiniais,  buvo daugiau nei tavaisiais. Retrospektyva čia tam, kad suvokti, jog tavo džinsai – vos ne rezistencija, o mano – prestižo reikalas, be kurio nepasirodysi visuomenei.
Džinsų dėvėjimo simbolika evoliucionuoja, o tuštybė ir tuštuma? Ypač po sausio tryliktosios? Bananizuojasi ar banalėja?