Per saulės diską veriasi šaka –
Raudonai gelsvą trynį šilumos
Švelnia nežinomybe aptakia
Lyg rankų pirštai tėvo ar mamos
Languota siena atverstu dugnu
Tiktai lošėjų niekur nematau
Ir po chalato siautuliu drungnu
Iš lėto tirpsta laiko pamatai
O medžiai įsiavę į batus
Žiemos paklodėm žengia pamažu
Ir saulės blyksnio kuždesius retus
Sujauks spalvom, pavasario grožiu


Edvardas









