Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šiandien visi žiūrim su pasimėgavimu į gražųjį mėnulį ir turbūt retas, kuris žino tikrąją jo istoriją. Niekas negalėjo net numanyti nuo ko viskas prasidėjo. Ir aš jums to nepapasakočiau, jei nejausčiau, kad metas perduoti išmintį, kurią gavau iš protėvių knygos, šiandien kažkodėl akylai saugomos, slepiamos ir niekam nerodomos, kad jos paslapčių paslaptys lyg žaibais nesudrebintų pasaulio. Sužinojęs šią paslaptį, saugok ir ji bus tavo turtas.

Didžiulėje saloje, dar anuomet vadintoje Angėja, visų žinomas gyveno Saulės Vaiku pramintas burtininkas. Šį vardą jis gavo, nes gyveno aukštutinėje pilyje, kuri kybojo ties miestu aukštai danguje, tarytum smeigtuku prismeigta prie skliauto ir švytėdavo dieną kaip antroji saulė, kaip antroji meilė pavasarį, kaip dvigubas džiaugsmas vasarą, kaip didžiulis derlius rudenį ir dar didesnė viltis sulaukti sekančio atlydžio po žiemos.
Niekas net neabejojo burtininko gerumu, nuoširdumu ir begaliniu atsidavimu savo krašto žmonėms. Visi neabejojo tuo, net  nesvarstydami, kad pačio burtininko dar niekada ir nebuvo gyvo matę. Jie tik skaitydavo jo dėliojamus žodžius danguje ir žinodavo, kada ateis laikas sėti javus, kada ateis laikas apsikamšyti duris ir langus artėjant žiemai, jūrininkai paklausdavo kelio namo ir burtininkas užrašydavo kokia kryptimi jiems keliauti. O raštas jo buvo aiškus ir gerai visiem matomas, rašmenis žmonės laikui bėgant ėmė vadinti žvaigždėmis.
Vos Saulės Vaiko paprašydavo, jis pakeldavo upių vandenis ir užliedavo ryžius. Visi jį mylėjo ir džiaugės tuo, kad jį turi. Juk kartais žmonėms net nereikia kito matyt, kad galėtų jausti meilę ir besąlygišką atsidavimą... Ir išties nieks nebuvo matęs nei kaip jis rengias, nei kaip jis atrodo, kol vieną dieną į salą neatklydo tuzinas svetimšalių pirklių vergais. Burtininkas matydavo viską ir šio įvykio nepraleido. Nei seno bei sukto kapitono su juoda barzda ir lygiai tokių pat kaip kapitono barzda tamsiaakių jo padėjėjų, nei pačio mėlyniausio ir tyriausio ledo spalvos akių veide merginos, kuri ėjo su jais iš paskos surištomis rankomis, bet ne ką išdidžiau už patį kapitoną.
Tai buvo mergina nupirkta varžytinėse kelionės metu, teigė kapitonas. Tai jam buvo tik daiktas su nuskandinti galinčiomis akimis. Ir dėl akių jis neklydo. Nė vienas Angėjoj negalėjo atitraukt žvilgsnio nuo šio dangaus žydrumo įsikūnijimo. Ir niekas tada nesuprato, kokios pražūtingos tos akys gali būti, kad vėtra ir drebėjimas nesugebėtų visko taip pakeist, kaip jos.
Dieną naktį sekė Saulės Vaikas jos akis, vis dažniau jūreiviam pamiršdavo parodyti kelią namo, vis rečiau paliedavo ryžius. Mergina mieste užtruko. Vis kažkas jai sutrukdydavo išvykti, tai potvynis užnešdavo laivą gilyn į sausumą, tai netikėtai pakilusi audra sugriaudavo kelionės planus.
Saulės Vaikas įsimylėjo. Nė akimirkai negalėjo paleist jos iš akių, naktimis jai danguj rašydavo pasakiško grožio nuoširdžiausias eiles, o išaušus rytui, padovanodavo jai tokį gražų dangų, kad net rožių žiedlapiais nuklotos iki horizonto nusidriekusios lygumos nebūtų privertusios nusileisti tų praryti ir amžiams paskandinti galinčių akių.   
Liucija, toks buvo merginos vardas, tai suprato. Ir negalėjo nesižavėti Vaiko gerumo, jo nuoširdumo begalybe. Ji net nepamačius jo, net nežinodama aukštas jis ar žemas, storas ar plonas, širdyje, stebuklų supama, suprato, kad myli Vaiką ir kad yra neabejinga geram, nuoširdžiam, nors ir artyn prie savęs nieko neprisileidžiančiam burtininkui. Ji pasižadėjo tyliai sau vieną ankstyvą rytą, kad Vaiko nepamirš niekada, niekada ir iškėlus rankas į viršų paprašė, kad jei iš tiesų jo širdy yra vietelė jai, tai jos akys verks iš džiaugsmo, o jei jos verks, tai tegu leidžia joms pro ašaras pamatyt jį ir lyg krikšto vandeniu jo skruostą paženklint savo ašarom, kad amžiams liktų kaip atsidavimo ženkliukas šalia jo akių.
- O tada galėsi išeiti ir tarnauti savo žmonėm. Jiems Tavęs reikia labiau nei man... Man užteks žinot, kad aš kažkur turiu draugą ir kad kažkur giliai Tavo širdyje esu draugė Tau... Aš niekada neturėjau draugo...
Saulės Vaikas nieko neatsakė- tylėjo. Ilgą laiką Angėjoj buvo tylu ir ramu. Nei potvyniai, nei lietus, nei vėjas nedrumstė apkurtinti galinčios tylos spengesio ore ir augino adatų gumulėliais virtusį nerimą kiekvieno angėniečio širdyje. Suprato žmonės, kad viskas per ją.
-Gražuolė atėmė iš mūsų derlių! Ji ragana! Mes badaujam per ją! Nuskurėlė, suvedžiotoja!.. -  vis daugiau ir daugiau, vis drąsesnių ir dar klaidingesnių šūksnių fejerverkais parako statinėj ėmė sproginėt visame mieste. Lyg maro bandos instinkto apimti iš vieno į kitą galą ėmė lakstyt gyventojai, vartyti statines kratyti skudurus... Visi nors tiksliai nežinodami kam, ėmė ieškot to “velnio sutvėrimo”, to dangų akimis užgožiančio žydrojo stebuklo... Ir kažkas staiga atsitiko...

Vaikas tylėjo. Jis niekada nesirodė žmonėms. Susigūžęs ir užsimerkęs tamsiausiame menės kamputy, jis ilgai dvejojo ir svarstė, ar nepasikeis jo atsidavimas kitiem, jei jis prisipažins jai meilėje. Ar galės ir toliau rūpintis žmonėmis, kurie per tiek laiko jį taip pamilo ir tikriausiai atiduotų viską, kad padėtų jam, jei tik galėtų. Pareiga lyg liūtai dykumos karšty draskėsi su aistra ir potraukiu akių bedugnei. Niekada Vaikas nieko nebijojo, niekada nedvejojo, kad elgiasi teisingai iki dabar. Jis suprato, kad Liucija sakė tiesą: žmonių jis palikt negali. O tai reiškia, kad vienas liūtas neabejotinai turės perkąsti gerklę kitam ir palikt jį gulėti... Padėtis be išeities vedė Vaiką iš proto. Mintys kaip šaulio strėlės skriejo viena per kitą ir vis rodė, kad viena teisingesnė, kita gražesnė, trečia  gudresnė... Ir kaip lieptas turi pabaigą, taip ir Vaikas priėjo savojo galą. Jis apsisprendė. Tikėdamas savo valia ir atsidavimu, jis nusprendė nepalikti žmonių. Bet tuo pačiu ir paskutinį kartą kaip niekada anksčiau, akis į akį susitikt su žmogum -su Liucija. Jis norėjo nusileist ir tiesiog priglausdamas jos skruostą prie savojo įklijuot ją šviesiausiame savo sielos puslapyje, kaip ženklą, kad ir jis turi... Ne, ne vien draugę, o visą pasaulio šviesą, kuri sutilpt galėtų viename iš jos akių kampučių!!!
Bet kažkas staiga atsitiko...
Vienu rankos mostu jis nusileido taip arti su savo pilimi, kad ranka paliest galėjai grublėtas ir švytinčias jos sienas. Didingai ir be galo atsargiai pilis sustojo. Negalėjo nė vienas angėnietis net įsivaizduoti, kad pilis buvo taip toli, jog atrodė mažutė, tikrai nedidesnė už dvidešimties vyrų ratą. O dabar visa savo didybe aukštutinė pilis buvo čia pat, nuo skruzdėlytės iki nuožmiausio žudiko, lyg liūties ledukais į namo stogą, iš pagarbios baimės visi kaleno dantimis. Nebuvo matyt nei šiaurinio, nei pietinio, ar kurio kito pilies krašto. Ir iš jos, tiesiai ant kalvelės viršūnės, kiek toliau nuo miesto, pasirodė žmogaus siluetas. Iš išvaizdos paprasto ir švelniai vos regimai besišypsančio. Jautės šiluma, nors iš mimikos to negalėjai spręst. Lyg antys pavasarį, jau girdi jas grįžtant ir jauti gamtos atgimimo džiaugsmą, bet pačių ”šauklių” dar ir nematai. Jis švytėjo. Švytėjo vidumi, išore ir viskuo kas jį supo. Neapsakomas gėris sklandė aplink, kurį dalgiu perrėžė gėda, kaltė, ašaros, gailėjimasis ir pavėluota aimana... Jos nebebuvo. Saulės Vaikas tai suprato, nors ir pats nežinojo kaip... Jis to nematė, jis galvojo, jis svarstė, jis... Jis užsimerkė.
Tie, kuriais tikėjo, kuriems nusprendė paaukoti kažką daugiau nei brangiausią... Patys tai pasiėmė...
Nesuprato, nesuvokė ir suprasti nenorėjo, suvokti tai buvo neįmanoma. Jis apsisukęs, į kapines nešamo karsto greičiu, grįžo į pilį, kuri pamažu pakilo aukštai, aukštai, ten, kur iki šiol kabėjo, ėmė blukti ir toli gražu nebeprilygo saulei. Angėniečiai ilgai dar kalbino Saulės Vaiką nenusiminti ir prašė jo atleisti, sušildyti, parodyti kelią namo, prašė palieti ryžius, pasakyti, kada šals, bet atsako nebuvo. Per metus Vaikas su savo tvirtove tik tolo ir tolo nuo angėniečių, kol didinga pilis jiems tapo nedidesnė, o kartu ir nereikšmingesnė už vidutinio dydžio sagą. Su laiku žmonės Saulės Vaiką ėmė vadinti, Mėnulio Vaiku, o vėliau tiesiog Mėnuliu nes šis kas mėnesį vis priartėdavo prie Angėjos, nors niekas nesuvokė kodėl. Niekas taip ir nesuprato, jog iki šiol Vaikas nesužinojo, kas gi nutiko Liucijai ir kas mėnesį vis priartėja pažiūrėti ar ji nesugrįžo jo apkabinti... Pastumia vandenynus tai į vieną tai į kitą pusę ir ieško, ieško, ieško... Dangaus skliaute taip ir liko sustingę ir iki šiol nepakitę paskutiniai jo eilių Liucijai posmai apie tai, kaip liūtais draskosi jo vidus, kaip šaulio strėlėmis laksto mintys ir keletas kitų, kurių net aš jums perpasakot nesugebėčiau.
2006-01-12 01:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-26 18:46
ErikOote
Grazu, ir miela
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-04 14:15
Dingau_
Sužavėjo šis darbelis. Tikrai patiktų pipiriukams :)
3+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-16 12:03
virgina
Išties įdomi, paslaptinga istorija. Lauksiu tęsinio, nes paslaptys man labai rūpi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-15 12:00
Prozerpina
labai neblogas darbas. vertinu trimis, nes labai nemažai stiliaus, kalbos kultūros, skyrybos klaidų. gal prieš dėdamas paprašyk ko nors, besigaudančio tuose dalykuose, kad peržiūrėtų. bet pati istorija išties žavinga. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-14 12:54
palėpės pelytė
Labai įdomu. Šaunus darbelis. Vertinčiau kokiais 4.5, jei galėčiau ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-14 09:49
silmariena
aha
pastangų nemažai kainavo
matosi ;)

patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-12 01:57
Mėnulio vaikas
Gerai padirbėjai. Nevardinsiu klaidų, nes ne jose esmė slypi. Tik pasakysiu: respect.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą