Byrant

Laukimo smėliui byrant
mutuojančių genų jėga,
silpnybė neleis pamiršt,
atminty įsirėžus vizija
šmėstels sapno fragmentais,
grius bokštai, skeldės sienos
statytos kruopščiai ilgai
ant paaukotų balto ėriuko
kaulų bandys nutūpti
plėšrūs juodvarniai. Nubaidyti
stebės iš toli - pažadai
apgaulingi, neramūs žodžiai,
kartosis paklydusių maldos.
Atnašaus prie kryžiaus savo
ego prikalę, virš galvos šoka
pašėlus ugnis, pašaipiai šviečia
žvaigždė žinanti savo mirties
valandą. Nepranašauju, nemaldauju
atleidimo. Šią valandą priėmusi
bausmę - vadinu palaima.
Laukimo smėliui byrant
vėl statysiu sienas, bokštus,
numetus po kertiniu akmenim centą.