Miego sargai

Po vakarienės, indus suplovusi, dantis išsivaliusi ir patalus pasiklojusi, pasijuto blogai viena Marija iš aštunto aukšto:  akyse kreivos liepsnelės ėmėsi keisto šėliojimo, blakstienos negeru šerkšnu apaugo ir su didele jėga žemėn krito. Linoleumas paniekinamai prasišiepė, amžiną atilsį tarakokas paslaugiai pasitraukė nuo grindų betono, šis skilo ir trupėjo, kelią krentančioms blakstienoms darydamas... O jos krito žemyn, skriete praskriedamos pro daugiabučio aukštus, pakeliui šiurpindamos mažus vaikelius, katinus ir augalus vazonuose...

Dviejų rūšių ypatos, regis, išliko ramios: suaugę žmonės ir vorai. Suaugusieji ramūs liko todėl, kad, kaip dažnai nutinka, jie ničnieko nepastebėjo... O vorai tuo tarpu ramiai, bet akylai sekė nušąlusių Marijos blakstienų kritimą.  Blakstienų siautulingasis kritimas, kaip ir derėjo tikėtis, tolydžio vis silpnėjo... Šioms skriejant pro antrą namo aukštą, vienas iš jo gyventojų, toks  Paulius iš vorų giminės, čiupo mažą, vorams pritaikytą mobilųjų telefoną ir paskambino pirmojo aukšto vorams, kad  svečio iš aukščiau lauktų. Kai blakstienos, pramušusios betoną, pasiekė pirmąjį aukštą, jų jau laukė penkiolika vorų, tinklą ištempusių, į kurį, savaime suprantama, jos ir sukrito pavargusios... Vorai surinko skrajūnes blakstienas, sudėjo į vokelį ir nusiuntė Marijai į aštuntą aukštą.

O ji akių sumerkti negalėjo, miego šaukėsi, o tas niekaip ateiti nesiteikė, nors jau buvo gerokai po vidurnakčio. Skambutį į duris išgirdusi Marija išlipo iš lovos, atidarė duris ir rado voką. Praplėšė, nukritusias blakstienas aptiko, prie akių vokų prilipdė ir nuplasnojo į miegamąjį.

Akis tvirtai užspaudė miegas. Marija miegojo iki pat pavasario.