black cats

Nemigos išvargintos akys verkia bereikšmes ašaras... Iš įskilusio veidrodžio žvelgia pablyškusi šmėkla ir juokiasi prieblandoje. Nenoriu jos matyti, todėl uždengiu veidrodį balta drobule, kaip mirusiųjų namuose. tik iš jų niekas nerašys laiškų...
Išeinu į rūką, apgaubiantį bundantį (vis dar miegantį?) miestą, o „žibintų šviesa tars sudiev“... Man? Tau? Kažkam... Pieš mane sudvisęs ir apskuręs bomžas velka maišelį tuščių butelių ir jų tarškėjimas bei apšlubusių kojų šlepsėjimas - vienintelis garsas, sudraskantis tylos voratinklį į tūkstančius mažų skiautekių, išsisklaidančių lediniame ūkanos apgaubtame ore...
Beprasmybė varo mane į priekį kaip amžinasis variklis-perpetuum mobile... Nežinau kur einu, rūkau cigaretę, kurios dūmais bandau sulopyti miesto miglos voratinklį. Bomžas apšepusiu, ilgai vandens, muilo ir skustuvo nemačiusiu veidu pasižiūri tiesiai man į akis: smengu tiesiai į jo išsiplėtusių vyzdžių tunelį, kur regiu baisiausias žemės pragaro pabaisas, trokštančias, kad palaikyčiau jų pamėklišką kompaniją. Bado šmėkla-skeletas, aptrauktas pergamentine oda, išpampusiu pilvu, gniaužia kaulėtus pirštus, bedante burna bandydamas nuplėšti išdžiuvusius savo paties mėsos likučius... Beprotybės šmėkla tramdomaisiais marškiniais vėpso užvertusi akis, kurių belikę tik baltymai, aptraukti kataraktos migla, iš pravertos burnos pavieniais dantimis drimba putos.. Alkoholizmo šmėkla kliukina nesibaigiantį butelį, parkritusi ant kelių šliaužia . o susivėlę riebaluoti plaukai dengia degančias akis... Blogulio traukuliai tampo sąmonės beveik apleistą kūną, o ugninio skysčio lašai rieda neskustu smakru... Skurdo šmėkla-purvinais skarmalais apsivyniojusi senė maldaujamai tiesia rankas: pinigai pinigai pinigai, už juos parduodu sielą ir kūną, už blizgančias apvalias monetas darysiu viską viską ir dar daugiau...
Krūptelėjus staigiai nusuku akis ir susverdėju išmesta į ūkanotą realybę, kaip žuvis į krantą, desperatiškai bandydama įtraukti deguonies į plyštančius iš skausmo plaučius...
Prasilenkiame, lieka tik dar didesnis slogutis, varantis mane nežinau kur ir neaišku kam...
Akys žiūri į priekį, nieko nemato, kol kojos, mechaniškai mušdamos savo ritmą, atsitrenkia į kažką minkšto.
Automatiškai žvilgteliu žemyn, tikėdamasi išvysti šiukšlę-kažką nereikalingo (pamestą sutryptą šaliką, nuslydusį nuo damos kaklo, glamonėjamo ledinių meilužio pirštų, pamestą vaikišką batelį, maišelį su šiukšlėmis, atsainiai nusviestą tinginio miegančio miesto gatvėje)...
              KLAIDA
                NUOSTABA
                IŠGĄSTIS
                  PANIKA
Po mano kojomis vangiai sukruta gyvas (merdėjantis?) padaras...
Puolu ant kelių, nesuvokdama koks mistinis gyvūnas rūko perlais papuoštu papilkėjusiu kailiu glaudžia nedidukę galvą prie pilko asfalto, godžiai geriančio juodą krešantį kraują... Žalios (geltonos) fosforinės akys pasisuka į mane. KATĖ...
Juoda katė, minganti amžinu miegu bundančiame mieste...
Kodel gyvas padaras mirdamas visuomet papilkėja, tarsi stengdamasis
išsisklaidyti amžinybės migloje?
                                  Jos kailis buvo juodas
                                  Blizgėjo Saulės spinduliuose
                                  Blykčiojo pilnaties šviesoje....

                    KAŽKADA
                                  SENIAI
                                            KĄ TIK?
Dabar matinis, šiurkštus, šlapias, aprasojęs lieso kūnelio apvalkalas susilieja su asfalto pilkuma....
Kodėl gyvam padarui mirštant akys apsiblausia balkšva migla, o vyzdžių tuneliai tiesia kelią į amžinybę?
                                  Jos akys buvo žalios...
                                  Kaip rasota gegužės ryto žolė
                                  Kaip sprogstanys karklo lapeliai...
                                  Jos akys buvo geltonos...
                                  Kaip rugsėjo saulė vidurdienį
                                  Kaip gintaras, nugludintas
                                  šaltų bangų,
                                  netyčia ištrūkęs iš
                                  Žaliaplaukės undinės vėrinio...
                                  Jos akys švietė fosforu...
                                  Baltoje sausio nakties pūgoje
                                  Aksominėje Joninių nakties tamsoje...
Kodėl merdinčio gyvio kūnas šąla, o kraujas venose virsta mėlynu ledu?
                                  Jos kraujas buvo karštas...
                                  Kaip vynas, garuojantis krikštolo taurėje
                                  Jos kraujas buvo raudonas...
                                  Kaip narkomanės aguonos žiedas,
                                  Sukantis veidą į Saulę
                                  Kaip lūpos, išvargusios nuo bučinių,
                                  Išganytos meilės...
 

                VISAI NESENIAI
                TEKĖDAMAS ARTERIJOMIS
                KAITINDAMAS
                SRUVENANTIS
                VARINĖJANTIS MAŽĄ ŠIRDĮ...
Pirštų galiukai liečia iuškreiptą priešmirtinės grimasos burną... Smailius, raudonus nuo kraujo dantukus... 
                KODĖL?
                            MIRTIS
                  JI KEIČIA
                  JI IŠTRINA SPALVAS...
                                    Jos dantys buvo balti...
                                    Kaip porcelianinės lėlės veidas
                                    Kaip popierius,
                                    Ant kurio Tau rašiau
                                    Kaip debesys indigo danguje,
                                    lėtai slenkantys ir keičiantys pavidalus
                                    į fantasmagoriškus paveikslus....
                                    Jos dantys buvo aštrūs...
                                    Be vargo smigo į aukos kūną
                                    kaip ašmenys, perveriantys širdį...
                  MIRTIS...
Ji nebegali pajudėti, delnais jaučiu perbėgantį priešmirtinį virpulį...
                  KADAISE
                  SENIAI?
                  KĄ TIK?
                              PRIEŠ TAI...
                                      Ji buvo stipri...
                                      Ji lakstė kaip besvorė šmėkla
                                      Kabinosi nagais
                                        į senų, žiedais apsipylusių obelų
                                        gruoblėtus kamienus...
                                        Sustingusi gyva šmėkla
                                        medžioja paukštį giesmininką...
Paimu stingstantį sunkų kūną ant rankų.
                                        Ji šypsojosi...
                                        Češyro katinas besišypsantis
                                          Saulei
                                          šilumai
                                          Mėnuliui
                                          katinui
                                          žmogui...
Katė trūkteli mano glėbyje. Kimus gargimas, springstant krauju...
                                          Ji murkė...
                                          Buvo laiminga
                                          laisva
                                          švelni
                                          žaisminga
                          JI BUVO GYVA...
Šilkiniai ūsai styro, papuošti stikliniais kraujo karoliukais...
                                          Nebejuda
                                            Sąstingis
                                            Klinikinė mirtis.
                          VIENA
                                  VIENINTELĖ
                          AMŽINA
                                    VISAGALĖ
                          MIRTIS...
Smelkiasi į mano delnus, lediniai šalčio pirštai paliečia  širdį...
Blausios akys susiaurėjusiais iki juodų plyšelių vyzdžių žiūri į mane...
                                            Rankos šaltos
                                            Rankos šlapios
                                            Rankos purvinos
                                            Rankos kruvinos...
Sūpuoju MIRTĮ savo glėbyje...
Užspaudžiu akis. Ieškau kišenėje centų. Uždengiu vokus blizgančiomis monetomis...
Miegok, sese, miegok...
Karštos ašaros degina pavargusias akis, o šalti staiga pravirkusio dangaus lašai bėga veidu...
                          BLACK CATS...
                          NINE LIVES...