Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Du broliai

Antrą po Hefaisto išvydau mažąjį Timą, kuris, išvydęs mane, išplėtė savo nustebusias akis ir klyktelėjo nesavu balsu:
- Žiūrėk, Mere, vaiduoklis!
Merė sėdėjo už stalo, kurio kitoje pusėje buvo įsitaisęs Kelis. Jos veidas buvo paraudęs, akys net patinusios nuo šluostymo.  Ji žiūrėjo į mane tarsi į Lozorių, kurį Jėzus visai neseniai pašaukė prisikelti, tikriausiai dar net nesuvokdama, ar tikrai mane mato.
- Šunsnuki, tai tu mane upėje palaidojai, ar ne?! - aš pasilenkiau pakelti Hefaisto, kad galėčiau pavaišinti dar vienu geru smūgiu, tačiau atsitokėjo Kelis, kuris iki šiol stebėjo mano pasirodymą prasižiojęs iš nuostabos. Jis pašoko nuo kėdės ir atplėšė mane nuo medžiotojo, pačiupęs kaip kokį kačiuką už pakarpos.
- Ei, tik nepradėkite čia kultis, aišku?! - stūgtelėjo jis galingu balsu.
- Šitas išdavikas to nusipelnė! - niršau, spurdėdamas jo rankoje.
- Mes tuoj viską išsiaiškinsime! - antru tvirtu judesiu Kelis mane pasodino į kėdę. - O tu nespurdėk!
Hefaistas purtydamasis spjaudėsi kraujais. Vis dėl to man pavyko suknežinti jam nosį, dėl ko netgi pasijutau geriau. Įsitikinęs, kad aš nebebandysiu pasiekti medžiotojo, Kelis paleido mano marškinius ir padėjo Hefui atsistoti, prieš tai rūpestingai ištraukęs jo revolverį ir paspyręs šalin „Enfieldą“.
- Kad tave kur sutrauktų... - nusispjovė Hefaistas. - Jauniklis pavaišino mane mano paties kraujais...
Pažvelgiau į Merę, kurią trumpam buvau primiršęs. Mergina jau stovėjo ir nenuleido nuo manęs akių. Jose tegalėjau išskaityti nemenką susirūpinimą.
- Sveika, Mere, aš...
- Kur, dėl Dievo meilės, tu buvai?! - pratrūko ji, žengdama artyn. - Kas tau nutiko?!
- Šitas šunsnukis mane paliko mirti, - linktelėjau galva Hefo pusėn. - Juk taip, Hefai? Paaiškink, man, kodėl tau tas fakelas buvo toks svarbus?! Kodėl nenorėjai man nuleisti virvės?!...
- Raminkis…- man į krūtinę vėl įsirėmė Kelio ranka.
- Kur judu buvote? - staiga sustojo Merė, nors jau beveik siekė mane paliesti. - Benai... kur tave paliko mirti?
Meluoti nebuvo prasmės. Jeigu ne aš, tai Hefas, vien iš keršto galėjo pasakyti visą tiesą, net jeigu ir užsitrauktų visų čia esančių nemalonę.
- Jis mane įstūmė į fleitininko irštvą, - išspaudžiau. - Ir paliko ten, apačioje...

Sunku tai buvo, bet visgi prisiverčiau pažvelgti Merei į akis. Užtai mergina užsimerkė, tarsi pajutusi kažkokį skausmą. Ji staiga apsipylė ašaromis ir pasileido bėgti link durų.
- Mere!...
Durys trinktelėjo, skubių žingsnių garsas nutolo.
- Palik ją, - tyliai pasakė Kelis. - Kai nusiramins, pati ateis.
Hefaistas šluostėsi kraują, piktai dėbčiodamas į mane. Jis neketino manęs pulti – bent jau akivaizdžiai to neparodė. Netgi paliko savo šautuvą ant grindų.
- Atiduosi jį man rytoj, seni, - pratarė Keliui, nerangiai traukdamasis prie durų. Pastarasis ramiai linktelėjo ir vėl nužvelgė mane. Bet jis manęs niekuo nebandė apkaltinti. Bent jau dabar.
- Timai, gal gali atnešti mums vyno? Štai tau visas svaras, vaiki.
Timas apsidžiaugė gavęs pinigą ir skubiai nuskuodė į rūsį. Kelis patogiau įsitaisė kėdėje.
- Papasakok man viską, - paprašė manęs ramiu balsu. - Tik nesikarščiuok, gerai?
Linktelėjau, vis dar giliai alsuodamas po susitikimo su išdaviku, tada pasistengiau nusiraminti ir susikaupti. Manęs klausėsi ne tik Kelis. Vyninėje sėdėjo dar trys vyrai, kurie taip pat domėjosi tuo, kas ką tik įvyko. Ir išgirdę apie fleitininką, jie taip pat panoro tapti istorijos liudininkais.

Pradėjau viską iš pat pradžių. Iš pradžių žodžiai painiojosi mano lūpose, bet kai Timas atnešė Kelio užsakytą vyną ir pastarasis man davė atsigerti, pasakoti paliko lengviau. Prisiminiau viską smulkiai tos nelemtos vietos, kai Hefas įkalbėjo mane traukti „žvejoti“. Istorijos dalį apie Merę nutylėjau, bet Kelis manęs nė žodeliu nepertraukė, kad pasitikslintų nutylėtas detales. Kai papasakojau apie persikėlimą per upę plaustu, jis tik šyptelėjo, o vienas iš klausytojų tyliai sumurmėjo: „senis visada pasiruošęs... “. Tos dalies, kur mudu keliavome mišku iki čiabuvio kaimelio griuvėsių, nekomentavo niekas, o kai pradėjau pasakoti apie skylę žemėje, visi net palinko į mane susidomėję. Ties šia pasakojimo vieta aš padariau menką pauzę, kad praskalaučiau gerklę.
Iš patirties žinojau, kad panašios istorijos paprastai po visko taip išdailinamos, kad po kažkelinto perpasakojimo jos gerokai pasikeičia. Aš buvau pavargęs, todėl šitai stengiausi praleisti. Įtariu, lakoniškas fleitininko išvaizdos, jo veiksmų ir įtarimų dėl jo esmės nupasakojimas vyrams ir taip paliko nemenką įspūdį.
Ties ta vieta, kur Hefas mane išdavikiškai paliko, aš vėl praskalavau gerklę.
- Tiesiog šiaip sau nuėjo šalin? - paklausė vienas iš nepažįstamos trijulės įtariu balsu.
Aš niūriai linktelėjau. Papasakojau iki tos vietos, kur radau prie žemės prismeigtą Semą, tada klausytojai vėl palinko į mane. Kelis net prasižiojo.
- Kad mane kur! O aš maniau, jie nešneka! - sušuko jis.
- Apaštalai nešneka, - sutikau su juo, linkčiodamas kaip girtas. - Aš kalbėjausi su Semu, o ne su apaštalu. Semas yra jo viduje, tarsi užrakintas gyvoje skrynioje.
- Dieve aukščiausias!... Ar tu įsitikinęs dėl to, ką jis sakė apie fleitininką?
- Pavadino lėle. Paprasta lėle, grojančia savo melodiją. Patikėk, šių žodžių aš niekada nepamiršiu.
- Vadinasi, turi būti lėlininkas?
Linktelėjau kiek abejodamas ir staiga pažvelgiau į laikrodį. Merės nebuvo jau pakankamai ilgai, o aš to net nepastebėjau.
- Merė... - aš atsistojau ir pažvelgiau į Kelį. - Jos senokai nėra. Einu jos ieškoti. Ir taip ilgai čia sėdžiu. Atleiskite, vyrai...
Jie atsisveikino su manimi ir pradėjo tarpusavyje aptarinėti tai, ką išgirdo iš manęs. Jie minėjo fleitininką...



Lauke jau buvo visiškai tamsu. Tyli Afrikos naktis be menkiausio vėjelio. Tik žvaigždžių nesimatė –  užstojo užslinkę debesys. Ore kvepėjo lietumi, nors ant mano drabužių nenusileido nei vienas lašas.
Kiek toliau pakabintas žibintas iš tamsos išplėšė nedidelį gatvės ir pastatų fragmentą. Kažkur ties posūkiu į Mončio bažnytėlę kabėjo antras žibintas. Tarp jų vyravo nesuprantama tamsa. Aišku buvo tik tiek, kad gatvelėje, iki antrojo žibinto nebuvo jokio gyvo padaro.
- Mere! - sušukau.
Mano balsas nukeliavo į niekur. Nesulaukiau net menkiausio aido, tik Teršetas atsakė tyliu vandens gurguliavimu.
Vaikščioti tokioje tamsybėje be žibinto buvo siaubingai nesmagu. Aš sugrįžau į vyninę paieškoti atliekamo. Viduje vis dar aptarinėjo fleitininką.
Staiga ir aš pagaliau supratau, kaip man įgrisusios kalbos apie tą padarą. Šį vakarą tiesiog nebenorėjau nieko apie jį girdėti.
Timas uždegė žibintą ir aš išėjau, pasiryžęs žūtbūt surasti merginą.

Mano žibinto skleidžiamos gelsvos šviesos atšvaitai šokinėjo į visas puses lyg nenustygstantys vaiduokliai. Gatvelėse nebuvo nė gyvos dvasios, o juodos apleistų namų langų skylės atrodė dar labiau bauginančios nei tada, kai išvydau jas pirmą kartą. Žibinto skleidžiamos šviesos rate aš jaučiausi tarsi uždarytas į dėžę.
- Mere!...
Jokio atsakymo, bet... ar tik priekyje ką tik kažkas krustelėjo?
Vaizduotė piešė įvairiausius paveikslus ant to neįveikiamo juodo fono prieš mano akis. Akimirką netgi susidarė įspūdis, jog žiūriu į nenormalaus dydžio fleitininko apsiausto vidų, ir vis lendu į tą tamsą, tarsi tikėdamasis surasti KAŽKĄ pačiame gale. Atrodė, kad iš tos tamsos mane vis dar stebi tos pačios nematomos lėlės akys.
- Mere!
Merginos vardas buvo tarsi priemonė sustabdyti nenutrūkstamą vaizduotės darbą. Man buvo baisu vienam klajoti.
Vėl sustojau, nes dabar aiškiai išgirdau žingsnius, artėjančius į mane. Nejučia užčiuopiau vienintelį savo ginklą – peilį...
- Mere?...
Žingsniai artėjo. Jų savininkas netgi sušnarpštė nosimi kaip koks apaštalas.
- Kas ten?
- Aš...
Iš tamsos išniro moteriškas veidas. Tai buvo užeigos, kurioje gyvenau, savininkė. Ji nešėsi su savimi papilkėjusį nuo dulkių maišą.
- Jūsų ilgai nebuvo, ponaiti Hantli... - tyliai pratarė ji, žiūrėdama į mane apvaliomis akimis. - Ką jūs čia darote tamsoje su žibintu?
- Ieškau Merės. Gal matėte ją?
- Ne. Bet girdėjau kažką bėgantį į laukus, tolyn nuo Verdės. Štai ten. Gal medžiotojas, o gal ir žvėris. Geriau grįžkite. Merė pati suras kelią namo. Ji pažįsta apylinkes kaip savo vyninę, patikėkite manimi.
Ji kilstelėjo savo maišą ir pasuko į užeigos pusę.
- Vakarieniausite? - stabtelėjo prisiminusi.
- Ne, ačiū...
- Tada labos nakties. Paliksiu duris neužrakintas.
- Labanakt.
Kiek palaukiau, kol moters žingsniai sutirpo nakties garsuose, tada ryžtingai žengiau šeimininkės nurodyta kryptimi. Žibinto šviesoje vėl nebemačiau jokio gyvo padaro, o mano vaizduotė vėl įsišėlo piešti visokius baugius vaizdinius, todėl judėti į priekį atrodė lengviau nei stovėti vietoje.
Iš tamsos išniro juodi žolių kupstai. Prieš mane prasidėjo laukinė savana.
Sveikas protas maldavo sukti atgal ir pasinaudoti šeimininkės pasiūlymu. Aš to tikrai troškau, bet kažkodėl dariau priešingai, kartodamas mintyse, jog elgiuosi neprotingai.
- Mere!!
Man atsakė žemas, sodrus grumėjimas iš aukštumų. Aš net nepastebėjau žaibo blykstelėjimo. Greičiausiai tai įvyko toli už nugaros.
Pasileidau bėgti per kupstus, aklai mosuodamas žibintu prieš save ir mintyse kartodamas, kaip tai kvaila ir pavojinga. Greičiausiai mergina pati pastebėjo audros ženklus ir nuskubėjo namo. „Grįžk ten pat ir tu, Hantli... “- pamaniau sau, braudamasis per aukštus kupstus.
- Mere!!! - surikau, pats gerai nesuprasdamas, kodėl aš vis dar čia.
Staiga iš dešinės atsklido silpnas garsas. Įsiklausiau sustingęs, vildamasis, jog išgirsiu būtent tą balsą, kurio man reikia.
Dangų perskrodė laužyta ugnies linija, nušviesdama savaną melsva šviesa. Tik kelioms akimirkoms iš tamsos išniro netoliese stovintys medžiai, suraitę savo šakas į plėšrias grimasas. Lingavo žolės, pajutusios šalto vėjo dvelksmą... Garsas, jeigu jis ir pasikartojo, buvo nustelbtas pragariško grumėjimo. Krūptelėjau iš netikėtumo ir vėl pasileidau bėgti. Dabar jau į dešinę, į nesuprantamo garso pusę.
- Mere!!! Mere, kur tu?!
Kvaila. Lygiai taip pat galėjau prisišaukti ir plėšrius žvėris, beieškančius prieglobsčio nuo būsimo lietaus.
Bet ne – aiškiai išgirdau silpną dejonę. Ji buvo gana tolima ir man pasirodė, jog girdžiu ją sklindančią nuo medžių pusės.
- Mere?!
Šauksmą vėl palydėjo blykstelėjimas. Tiksliau, netgi keli. Atrodė, kad tolumoje įsižiebė šviesos stulpas, nukreiptas į kalno šlaitą. Supratau, kad bet kokį Merės atsakymą tuoj nustelbs trenksmas. Padėjau žibintą ant žemės ir užsikišau ausis.
Bamm!!!
Atrodė, jog trenksmas prispaus prie žemės. Po jo sekė keli tylesni šūviai, tada aš čiupau žibintą ir dar kartą pašaukiau Merę.
Dabar aiškiai išgirdau jos balsą. Nuo medžių. Ji atsiliepė ir iš karto sušuko dar kai ką. Kažkas tame balse privertė mane sunerimti dar labiau.
Žaibai ėmė čaižyti dangų jau nenutrūkstamomis ugnies linijomis, kas nežadėjo nieko gero. Vėjas sustiprėjo, žibintas ėmė šviesti su trumpais pertrūkiais, grasindamas visai užgesti. Bet aš dabar mačiau medžius. Iki jų buvo visai nedaug...
- Benai, stok!!!
Melsvoje šviesoje išvydau ją. Merė gulėjo ant žemės, žiūrėdama į mane užverktomis akimis ir tiesdama į mane ranką su atkištu delnu, tarsi gindamasi. Nesuprasdamas ištiesiau į ją žibintą ir viską pamačiau – Merę ir du metalinius spąstų rinkinius, paliktus medžiotojų. Vieni kaip tik gulėjo prieš mane, godžiai pražioję aštrius nasrus.
Kiti, visi kruvini ir įsitempę, laikė suspaudę Merės koją. Mergina buvo mirtinai išbalusi ir smarkiai drebėjo.
- Mere!... Dieve aukščiausias, kaip tu...
Klausinėti buvo beprasmiška. Nieko nelaukdamas padėjau žibintą ir atsiklaupiau prie įrenginio. Nieko nenusimaniau apie tokius spąstus, todėl iš pradžių pabandžiau tiesiog praskėsti jų nasrus. Po mano nevykusio ir nesėkmingo bandymo Merė sukūkčiojo ir ėmė giliau kvėpuoti. Jai turėjo velniškai skaudėti, nes ašmenys ilsėjosi giliai įsikirtę į jos koją.
Staiga ji man trinktelėjo kumšteliu.
- Niekšas! Apgavikas! Prakeiktas melagis!... Ach, kad aš tavęs daugiau nematyčiau! Kad mano akys apaktų!...
- Mere, nusiramink. Aš labai gailiuosi...
- Nė velnio tu nesigaili! Pardavei savo sielą apsėstam Hefaistui! Jau geriau būtum šėtonui...
- Taip, Mere. Aš sulaužiau savo pažadą ir esu niekšas. Gali manęs nekęsti, bet leisk man pasirūpinti spąstais!
- Išnyk! Man to nereikia! Jau geriau aš pasiliksiu čia, kad nematyčiau tavęs ir kitų apsėstų Verdės medžiotojų! - suklykė ji, raudodama skausmo kupinu balsu.
Man ant galvos nukrito pirmieji lietaus lašai. Akimirką klūpojau, žiūrėdamas į raudančią Merę, tada vėl ėmiausi spąstų.
Mechanizmas, nors ir nepažįstamas, geriau apžiūrėjus pasirodė beesąs visai paprastas. Ašmenis spaudė plieninis žiedas, kurį tereikėjo nuspausti žemyn ir visos kitos dalys būtų atsipalaidavę. Bet nulenkti žiedą taip pat pasirodė nelengva. Juolab tai reikėjo padaryti kaip galima mažiau judinant merginos koją.
Lietus jau pliaupė kaip reikiant, mano žibintas vos laikėsi ant šlapios žemės. Aš sukandau dantis ir nuspaudžiau žiedą.
Jis cyptelėjo savo metaliniu balseliu ir nenoriai pasidavė per kelis colius žemyn. Merė sudejavo iš skausmo, tačiau žiedo paleisti jau negalėjau – tamprus metalas būtų sugrąžinęs jį atgal ir galbūt netgi įrėžęs ašmenis giliau nei prieš tai. Tikriausiai medžiotojai žiedus nulenkdavo prispaudę batu, kad rankomis galėtų užtaisyti ašmenis. Aš tokios galimybės neturėjau. Galėjau tik suspausti mechanizmą abejomis rankomis ir žiūrėti, kaip ašmenys patys lėtai veriasi, nenoriai lįsdami iš žaizdos. Merė suklykė, trūktelėjo koją ir išlaisvino ją. Nusviedžiau spąstus šalin, kur jie iš karto susičiaupė, žiedui nuslinkus į patį galą. Tuo pat metu mano žibintas užgeso.



Gamta aplink mus pašėlo. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, vietomis susiliedamas į lūžtančias vandens sienas. Žolę visiškai priplojo prie žemės, sumaišė su ja ir po mano kojomis žliugsėjo košė, kuri darėsi vis klampesnė.
Merė mano rankose nematė viso šito košmaro. Ji buvo be sąmonės. Nepastebėjo nei nesibaigiančių žaibų, žaižaruojančių šimtais melsvų atspindžių besiraitančiose lietaus sienose ir rodančių man kelią, išplėšdami iš tamsos juodus Verdės pastatų siluetus, negirdėjo ir pragariško dundesio. Greičiausiai nepajuto ir savo namų šilumos, kai įnešiau ją į vidų. Abu buvome permirkę iki paskutinio siūlelio. Mano skrybėlę nuplovė nuo galvos ir greičiausiai palaidojo purvyne.

Kelis pašoko ir nustebęs bei išsigandęs žiūrėjo į mudu, prasižiojęs tarti kažkokį žodį iš savo pasakojimo.
- Daktarą! - riktelėjau, nešdamas merginą link jos kambario. - Ir padėkite man kas nors!
Kelis be žodžių prišoko prie manęs ir be žodžių paėmė Merę ant savo rankų. Dabar aš pajutau, kaip smarkiai gelia maniškes.
- Kur judu buvote?! – suriko jis, braudamasis su našta pro duris, kurias jam atvėriau.
- Radau ją savanoje.
- Kad tave kur plynios, ką tu jai pasakei, kad tiek išvedei iš pusiausvyros?
Atidariau Merės kambario duris ir Kelis paguldė įneštą merginą ant jos lovos.
- Dabar tai nesvarbu, - pasakiau. - Reikia daktaro!
- Liepiau Timui pakviesti. Tikriausiai neišgirdai.
Iš tiesų, neišgirdau... Buvau pernelyg susijaudinęs ir išsigandęs, kad pamatyčiau ir išgirsčiau viską aplinkui.
Kelis tuo tarpu apžiūrėjo Merės koją ir nustebęs sumurmėjo sau panosėje:
- Tegu mane skradžiai nutrenkia, jeigu tai ne spąstų žymės!...
- Taip ir yra. - Linktelėjau, traukdamas nuo komodos tvarkingai sudėtus patalus. Išskleidžiau antklodę ir kartu su Keliu užklojome Merę, stengdamiesi neliesti kojos. Mergina silpnai kvėpavo, pati buvo tokia išbalusi, tarsi kūne nebūtų likę nė lašo kraujo.
Į vidų įbėgo visas šlapias Timas, jam iš paskos žengė jauna mergina, kurią pamatęs Kelis iš karto nušvito. Iš pirmų frazių tarp judviejų aš supratau, kad gydytoja – ta pati Karolina, apie kurią nuotykių ieškotojas kalbėjo su aiškiai juntama meile balse.
Karolina pažvelgė į Merę, nutraukė antklodę ir truputį paniuro.
- Ją reikia nurengti ir šiltai apkloti, - nusprendė. - Viską darysiu viena. Atneškite karšto vandens ir visi išeikite. Jeigu reikės pagalbos, aš pakviesiu.
Aš būčiau mielai pasilikęs, tačiau Kelis išgrūdo mane pro duris kartu su apsiašarojusiu Timu.
- Patikėk manimi, Benai, geriau jos netrukdyti, kai ji dirba, - paaiškino man nuotykių ieškotojas. - Savo darbą ji gerai išmano. Ir persirenk pats, nes sušalsi.
Nejaučiau jokio šalčio. Kai jam tai pasakiau, Kelis tik atsirėmė į sieną ir suraukė antakius, tarsi kažką prisiminęs.
- Kokie tai buvo spąstai?
- Ką?... - sutrikau.
- Spąstai. Kokie jie buvo?
- Dėl Dievo meilės, Keli, aš nežinau! Pirmą kartą gyvenime spąstus rankose laikiau!
- Papasakok man, kaip jie atrodė.
- Metaliniai ašmenys, kuriuos suveria plieninis žiedas, - pasakiau gerai pagalvojęs.
- Mes juos vadiname „nasrais“. Tikriausiai tai buvo Makbraido palikti „nasrai“. Žiedas paprastai nusispaudžia atsistojus ant jo visu savo svoriu. Tikiuosi, tu tai greitai išsiaiškinai ir nekankinai Merės?
- Aš jį nulenkiau rankomis...
Kelis palenkė galvą ir pakreipė, tarsi neišgirdęs. Jis atrodė nustebęs. Tačiau nieko man nepasakė.
Po neilgos tylos daug tyliau paklausė:
- Ar tai dėl Hefaisto?
- Iš dalies, - nenoriai linktelėjau. - Kvailys buvau, kad juo pasitikėjau.
- Na, dabar tu daug geriau žinai Hefą. - Kelis uždėjo savo didelę leteną man ant peties. - Ir galbūt nesi toks jau didelis kvailys. Jeigu ne šis tavo nuotykis, mes galbūt ir nebūtume sužinoję tų svarbių naujienų, kurias papasakojai.
Šie jo žodžiai privertė mane sunerimti.
- Ką jūs ten sugalvojote, Keli? - paklausiau griežtai.
- O tu kaip manai? Surasti lėlininką, žinoma.
Jis apsisuko ir nuėjo link durų.
- O tu pagalvojai, kad jo gali nebebūti gyvo? - šūktelėjau. - Per daug laiko praėjo, Keli. Fleitininkas greičiausiai tėra jo palikimas, veikiantis pats savaime.
- Visko gali būti, - sutiko milžinas. - Bet pirmiau reikia tai patikrinti. Ar vyksi su mumis?
- Ne, - griežtai atsakiau. - Nė už ką gyvenime!
Jis apsisuko ir dingo už durų, o aš staiga pajutau, koks esu sušalęs. Timas atnešė karšto vandens ir pro praviras duris spėjau pamatyti gydytoją, apžiūrinėjančią Merės žaizdas. Paskui berniukas išėjo, uždarė duris ir didelėmis akimis pažvelgė į mane.
- Ar ji mirs, Benai?...
- Ne, vaiki. - Paglosčiau jo susitaršiusius plaukus. - Žmonės nuo tokių žaizdų labai retai miršta.
Aš atsisėdau ant grindų, prie sienos ir pažvelgiau į Timą.
- Pažadėk man vieną dalyką, Timai. Niekada nelaužyti savo pažadų, gerai? Kad ir kaip norėtųsi, kad ir kokia jėga verstų... Nes pažadai... sulaužyti pažadai gali žmones pražudyti.
- Ar tu sulaužei pažadą Merei? - pasmalsavo išsigandęs Timas.
- Taip, vaiki. Kvailys buvau, didelis kvailys! Todėl paklausyk didelio kvailio ir pats taip nedaryk.
- Pažadu... - pasakė Timas ir dar kartą pakartojo. - Tai ar ji mirs?
- Ne. Aš suspėjau pas ją laiku. Tikiuosi, kad suspėjau...
Sėdėjome tylėdami, klausydamiesi garsų, sklindančių iš vyninės ir stengdamiesi išgirsti tai, kas vyko Merės kambaryje. Ten buvo tylu. Netgi gydytojos krebždesio nesigirdėjo. Mane vėl ėmė purtyti drebulys.
- Aš gal jau eisiu, Timai... - sunkiai pakilau. - Ateisiu iš ryto. Jeigu Merė pabus anksčiau, perduok jai, kad labai gailiuosi...
Timas tylėjo, todėl aš daugiau nieko neprašiau.



Nepasakosiu Jums smulkiau, kaip tą vakarą sugrįžau į savo kambarį ir atsiguliau miegoti alkanas. Mano kambarys neturėjo nieko, į ką galėčiau žiūrėti, nemiegoti ir galvoti.
Todėl aš miegojau.

Pabudau labai anksti. Vakarykščiai mano drabužiai jau buvo sausi, nuotaika prasta ir aš skubėjau jos taisyti. Man reikėjo pasikalbėti su Mere.
Deja, ji vis dar nebuvo pabudusi, o Karolina nenorėjo manęs palikti su ja, dėl ko aš supykau ir netgi pradėjau įtarinėti, ar tik nebus jie susimokę neleisti manęs prie Merės. Po kelių valandų pasirodė ir Kelis, bet naudos iš jo buvo tik tiek, kad jis patvirtino savo draugės žodžius: aš negalėjau būti prie Merės.

Diena pasitaikė tyki ir ūkanota. Visas slėnis skendėjo lengvo rūko tumuluose, o saulės dar nesimatė per pilkšvus debesis. Žemė pamažu garavo, lėtai merkdama Verdės gyventojų rūbus, tačiau buvo gana šilta ir aš drėgme nesiskundžiau. Kurį laiką kažko laukiau prie Hor vyninės durų, vaikštinėdamas nuo vieno kampo prie kito, tada nusprendžiau, kad šiandien gana kankintis ir nutariau pasivaikščioti.
Gatvelėse, kaip ir visada, žmonių buvo nedaug. Aš lėtai traukiau link senojo forto, mąstydamas apie tai, ką reikės pasakyti Merei, kai mergina atsigaus. Minčių, lyg tyčia, nebuvo jokių, nes niekaip nepajėgiau įsivaizduoti Merės reakcijos. Jau spėjau savo kailiu patirti jos ūmų elgesį, tad nutariau, kad viską bus geriausia palikti tai akimirkai, kai galvoti apie melus nebėra kada. Vadinasi, nebus tikslo ir meluoti.
- Benai, Benai! - nuskardėjo šauksmas man už nugaros. Balsas buvo Timo, o pats vaikis bėgo į mane šlubuodamas viena koja, nes mokasinas buvo nusmukęs ir vos laikėsi, pusiau užmautas ant jos. Paskutinius kelis žingsnius jis atstrykčiojo ant vienos kojos, bandydamas užsimauti dešine nelemtą mokasiną.
- Labas rytas, Timai. Tu iš kur?
- Iš Semo Naraino sandėlio! Atvažiavo diližanas! - išpyškino Timas vienu atsikvėpimu. - Atvyko penki nauji žmonės. Gal nori pasižiūrėti?
- Galbūt vėliau. Tu matei juos?
- Aha. Du vyrai ir trys moterys. Viena senė, dvi jaunesnės. O abu vyrai beveik vienodo amžiaus, man atrodo. Galbūt medžiotojai.
Visa tai Timas pasakojo tokiu rimtu veidu, kad neišlaikiau ir nusišypsojau.
- O ką dar šiandien sužinojai?
- Makbraidai prie savo namelio pastatė vežimą ir krauna į jį daiktus. Visi trys. Manau, jie išvažiuoja iš Verdės.
- Išvažiuoja? - nustebau. - Kur?
- Bet kur. Į Džiboutą, galbūt. Visada šitaip -  kai tik ateina fleitininkas, kas nors būtinai išvažiuoja.
Timas nulenkė galvą ir pabaigė taisytis mokasiną. Staiga man pasirodė, jog vaikis kažko nuliūdo.
- Pernai išvažiavo du mano draugai, - tyliai pasakė jis. - ar tu irgi išvažiuosi?
- Dar nežinau, Timai.
- Medžiosi fleitininką?
Klausimas buvo netikėtas, bet atsakymą aš gerai žinojau. Buvau apsisprendęs dar tada, kai vienas keliavau į Verdę, visa širdimi nekęsdamas Hefaisto.
- Nemedžiosiu. Tegu Hefas medžioja.
Timas iš karto pralinksmėjo ir linktelėjo:
- Taip, tegu senis medžioja, - pritarė. - Jis tuo jau labai seniai užsiima.
Mudu lėtai žingsniavome link Semo Naraino sandėlio, kur neseniai sustojo Timo apkalbėtas diližanas. Beje, Semas Narainas buvo tas pats zombis, kuris kalbėjosi su manimi. Apaštalas buvo ir Narainas, ir Makbraidas. Galbūt net ir dar kas nors, kas jį anksčiau nužudė.
- O kodėl jis tai daro, Timai?
- Tu apie Hefą?
- Aha...
- Tiksliai nežinau. Kartą iš Mončio girdėjau, jog seniai seniai vienas apaštalas žuvo nuo jo žmonos rankos ir ji pati tapo apaštale. Todėl Hefaistas nusprendė atkeršyti už ją.
- Ir vis dar nesėkmingai, - sumurmėjau, sustodamas prie sandėlio kampo.
Gelsvas diližanas ilsėjosi pavėsyje, arkliai ganėsi aptvare, o keleiviai greičiausiai jau buvo išsikraustę su visais daiktais į užeigą, kurioje buvau apsistojęs ir aš. Vežikas sukiojosi apie diližaną, tikrindamas ratus, bet jis manęs nedomino. Jis buvo iš tų žmonių, kurie pastebimi ir greitai pamirštami, nebent su savimi nešiojasi neužmirštamą istoriją, kuria mielai dalinasi vos susipažinęs su svetimu.
Bet jis nenorėjo susipažinti. Abejingai man linktelėjo ir vėl ėmė krapštytis su ratu.
- Eime, - pakvietė Timas. - Man atrodo, mes rasime ką nors vyninėje. Visos naujienos paprastai suplaukia arba ten, arba į svečių namus.
Aš vyliausi pamatyti Merę, todėl mielai sutikau. Timas grįžo jau kita gatvele, tad man pasitaikė puiki proga pamatyti tai, kas vyko prie Makbraido našlės namo. Moters net našle pavadinti negalėjai, nes šiaip jos vyras buvo gana gyvas ir lakstė kažkur po kalnus su kitais, panašiais į jį.
Vežimas stovėjo prie namo durų, toks visai nedidukas, papilkėjusio nuo senatvės medžio, bet dar visai tvirtai atrodantis. Vaikinas ir mergina krovė į jį supakuotus daiktus, motina padavinėjo ryšulius pro praviras duris.
Mudu su Timu pasisveikinome praeidami, ponia Makbraid atsakė tyliu balsu, bet jos veide neišvydau nė pėdsako šypsenos ar džiaugsmo. Jos žvilgsnis buvo absoliučiai abejingas. Vietoje manęs galėjo būti ir pats fleitininkas – greičiausiai ji būtų linktelėjusi jam ir toliau krovusi daiktus į savo vežimuką.
Jos vaikai atrodė šiek tiek linksmesni. Žinoma, juk jie buvo name ir nepamatė viso to, ką išvydo vargšė moteris. Be to, jie buvo jauni, o jaunystė greitai pamiršta patirtas baisias akimirkas.
Lygiai taip ir aš baigiau pamiršti tą siaubą, kurį išgyvenau miške, paliktas apsėstojo Hefaisto.

Užeiga nebebuvo tokia tuščia, kokią palikau prieš išeidamas iš jos pasivaikščioti. Hefaisto joje nebuvo, Kelis taip pat kažkur klajojo su savo reikalais, tačiau suradau du jaunus vyrukus, sėdinčius pačiame kampe ir smalsiai besidairančius. Tikriausiai jie šaukė vyninės šeimininkę ir nekantriai laikė jos ateinančios. Bet, kadangi Merė gulėjo savo kambaryje be sąmonės, prižiūrima Karolinos, vienintelis vyninės šeimininkas buvo Timas, ką tik įbėgęs į vidų su manimi. Pamatęs svečius, jis tarsi tik dabar atsitokėjo ir skardžiu balsu paklausė, ko ponai norėtų.
- Tai tau! - nustebo vienas iš jų. - Pasirodo, čia aptarnauja patys svečiai! Tu mums šeimininkę Hor surask, vaike!
- Ji serga, - atsakė Timas. - O aš buvau išbėgęs pasiklausyti naujienų. Ko norėsite? Turiu vyno, alaus ir pakenčiamo konjako.
Šiuos žodžius Timas buvo mintinai išmokęs iš savo sesers, nes jis pats tikriausiai vargiai būtų atskyręs pakenčiamą konjaką nuo gero ir patį konjaką nuo romo ar alaus. Nepaisant to, jo žodžiai privertė svečius nuoširdžiai pasijuokti nuostabos juoku. Dar spėjau įsidėmėti, jog angliškai vienas jų kalbėjo su ryškiu akcentu.
Abu vyrukai buvo vyresni už mane, apsivilkę naujutėlius, tamsiai pilkus apsiaustus, kurie greičiau tiko Londono gatvėms, nei Afrikos laukams. Pro prasegiotus atlapus matėsi balti kaip sniegas marškiniai ir juodos liemenės. Abiejų pirštinės ilsėjosi bendroje krūvoje ir aš nusistebėjau, kaip jie jų dar neišmetė pakeliui į Verdę. Šitaip apsirėdžius, kelionė turėjo būti velniškai karšta.
Abu buvo užsiauginę kruopščiai prižiūrimas barzdeles, visiškai vienodo stiliaus. Geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad jų veidai turi daugiau panašumų, nei jų vienoda apranga. Abiejų akys žvelgė vienodai skvarbiai, išdidžiai, vienodai riestos buvo ir jų nosys. Truputį skyrėsi veido formos, bet tai buvo menkniekis.
Prieš mane sėdėjo du broliai.
- Vyno! - šūktelėjo apskritaveidis ir mostelėjo savo broliui, kad tas surimtėtų. Pastarasis, labiau pailgo veido, linktelėjo pritardamas ir įbedė aštrų žvilgsnį į mane. Aš mandagiai pasisveikinau ir įsitaisiau savo mėgiamiausioje vietoje, prie lango. Būčiau kilstelėjęs skrybėlę, bet ji buvo sumaišyta su žemėmis kažkur savanoje, tad vaikščiojau be jos.
Jie mandagiai kilstelėjo savo skrybėles, o apskritaveidis dar pridėjo:
- Taip, žinoma! Sveiki, pone! Aš kaip tik pamaniau, ar tik nesurasiu šioje Dievo palytėtoje vietoje vieno žmogaus, kuris malonėtų mus supažindinti su vietinėmis keistenybėmis? Gal tai būsite jūs? Aš esu Albrechtas Nikolas. Tiesiog Nikolas, jeigu jums tai labiau patinka. O čia mano brolis Polas. Mes vokiečiai, kaip jau supratote.
Pailgaveidis draugiškai linktelėjo.
Aš pakilau ir persėdau prie gretimo stalelio, kad galėčiau geriau juos matyti, prieš tai pasakęs savo vardą ir pavardę.
- Jus šiaip sau domina Verdės liaudis, ar tamstos susiruošėte čia apsistoti ilgesniam laikui? - pasidomėjau.
- Tai nuo daug ko priklausys, - nusišypsojo Nikolas. - Ar labai draugiški čia žmonės, ar labai daug žvėrių aplink bėgioja ir pagaliau – ar priims Verdė dar du medžiotojus?
Aš nesmagiai pasimuisčiau kėdėje, išgirdęs apie žvėris ir medžiotojus. Broliai Albrechtai mažiausiai atrodė panašūs į tokius. Būčiau palaikęs juos paprasčiausiais turčiais, kurie nusprendė išsiruošti į nediduką žygį. Galbūt netgi tam, kad pamatytų, kaip atrodo liūtas ar dramblys.
- Medžiotojų... - pakartojau pusbalsiu. - Jūs rimtai čia nusprendėte medžioti?
- Kodėl gi ne? Jūs prieštaraujate šiai idėjai?
- Ne. Aš tik nustebau, kad niekas už Verdės ribų neperspėjo jūsų, kokie pavojingi šie medžioklės plotai.
- Priešingai! - susižvalgė broliai ir aš pastebėjau, kaip sužibo jų akys. - Pirkliai labai gyrė šias vietas ir žadėjo nupirkti trofėjus aukščiausiomis kainomis! Nė vienas jų neužsiminė apie jokius pavojus. Bet prašau, papasakokite dabar!
- Taip, papasakokite apie tuos nepaprastus žvėris! - pritarė broliui Polas.
Aš jau išsižiojau jiems pasakoti apie fleitininką, kai staiga susigriebiau, kad šiuo metu tokia istorija greičiausiai nepadarys visiškai jokio poveikio. Galbūt netgi priešingai – Polas ir Nikolas palaikys mane daugiau ar mažiau pamišusiu. Aš ir pats būčiau vargiai patikėjęs, jei savo akimis nebūčiau išvydęs viso parado, atžygiavusio išsivesti vargšo Makbraido.
- Jie tikrai nieko jums nepasakojo? - pasitikslinau.
- Dar geriau! Jie parodė mums visus tuos kailius, kuriuos nupirko iš čionykščių! - pasakė Nikolas. - Daugiau man nieko ir nereikėjo. Aš esu aistringas medžiotojas ir puikus šaulys, todėl nusprendžiau pats surasti tuos nuostabius gyvūnus ir sumedžioti juos!
Polas palinkčiojo ir atsikrenkštė į delną:
- Tai apie kokius ten pavojus užsiminėte, pone Hantli?
Aš galvojau, ką jiems atsakyti, o mano galvoje sukosi įkyrus klausimas: kodėl jie pasirodė dabar, o ne pavasarį? Fleitininkas būtų vieną gražią akimirką pasirodęs ir broliai Albrechtai nepalaikytų vargšo Beno bepročiu. Dabar aš turėjau papasakoti jiems istoriją ir užsitarnauti nemalonų titulą. Nes jiedu tikrai nebuvo tokie patiklūs. Be to, Verdės istorija lengvai galėjo būti suprasta atvirkščiai.
Ak, kaip aš troškau, kad dabar su manimi būtų Kelis!...
Bet kaip tik tuo momentu pasirodė susirūpinęs Timas ir prisiartinęs pašnabždėjo man į ausį:
- Padėk man, Benai! Negaliu atskirti, kuris vynas geresnis! Jų ten tiek daug sudėta į vieną vietą!...
Vargšas vaikis buvo gerokai sutrikęs, todėl aš skubiai atsiprašiau abiejų vokiečių ir nuėjau paskui Timą į rūsį.
- Manau, tau vertėtų sutvarkyti visus butelius, kad galėtum lengviau atpažinti, - patariau, išvydęs perkrautas lentynas. Turbūt Timas jau darė čia tvarką, nes visos dėžės stovėjo tuščios, o visi buteliai stirksojo sukaišioti į nišas kaip pakliuvo. Dabar jis nebegalėjo atskirti, kur kokią rūšį sukišo.
- Šitas tiks, - linktelėjau, ištraukęs ir apžiūrėjęs vieną butelį. - Vėliau aš tau padėsiu susitvarkyti, gerai?
- Tu mane išgelbėjai, Benai!
- Taip, o tu dar išgelbėsi mane, Timai, - linktelėjau. - Bėk ir įpilk tiems vyrukams.
Mudu su Timu grįžome į vyninę ir aš atsisėdau prie to paties stalo. Timas skubiai atnešė du stiklus ir pabandė atkimšti butelį, bet jam taip prastai sekėsi, kad man teko padėti. Stebėdami mus, broliai Albrechtai stebėjosi, tyliai šypsodamiesi lūpų kampučiais.
- Nuostabi vyninė. - Tarė Polas, kai Timas pripylė abu stiklus. - Kokių stebuklų mes dar čia pamatysime, Nikolai?
- Nenutuokiu, - šypsojosi Nikolas. - Bet tai smagu, brolau. Daug smagiau, nei stebėti nukaršusį snobą, besiūlantį paragauti to, už ką net susimokėti neįmanoma. Žinai, man Verdė visgi patinka.
- Sutinku. Dieviškas kraštas!
Abu sudaužė stiklais ir paragavo.
- Žinoma, būtų dar įdomiau, jeigu bičiulis Benas papasakotų mums apie tuos pavojingus žvėris. - Prisiminė Nikolas, pasisukdamas į mane.
- Jie ne žvėrys, - pasakiau pusbalsiu. - Daug pavojingesni, nes gali mąstyti kaip žmonės. Ir dar daugiau jie pavojingi tiems, kas nešiojasi ginklus, nes negali būti užmušti.
Polas įsmeigė į mane nustebusį žvilgsnį ir staiga primerkė akis. Nikolas nustojo šypsotis ir padėjo taurę ant stalo.
- Ar tai kokia nors mįslė?
- Aš tikiuosi, jūs nebandote mūsų įbauginti šiaip sau, pone Hantli? - pridūrė Polas.
- Bandau, - linktelėjau. - Ir ne šiaip sau. Jūs patys greitai pastebėsite, jeigu dar nepastebėjote, kad Verdės gyventojai atrodo ir elgiasi šiek tiek keistai. Jie visi išsigandę. Vyrai bijo sulaukti rudens ar pavasario, moterys bijo dėl savo vyrų ir vaikų, ši baimė gerai matoma jų veiduose. Jeigu pabandysite jų paklausinėti, retas kuris papasakos jums tikrą šios baimės priežastį, nes ši tema yra nemėgstama. Nekenčiama.
Galbūt sulauksite trumpo patarimo – neiti į kalnus. Bet jus kamuos klausimas – kodėl? Gal ten yra daugiau žvėrių ir medžiotojai tiesiog nori jus įbauginti?
- O argi taip nėra? – pasmalsavo Polas.
- Žvėrių kalnuose išties daug daugiau, - linktelėjau. - Tačiau ten pat bėgioja tos keistos būtybės, apie kurias pasakojau. Apaštalai – taip juos vadina Verdėje. Iš viso jų yra dvylika. Nelabai stiprūs, sudžiūvę iki kaulų, išbalę ir paprastai nekalbantys. Viena, ką jie gerai moka – vytis ir pulti. Atrodo, nieko sunkaus būtų tokį nušauti...
Aš nutilau, nes Timas atnešė taurę ir man, nors nebuvau jam nieko minėjęs apie vyną. Tikriausiai jis man įpylė už pagalbą.
- Tryliktas yra fleitininkas, - už mane pasakė vaikis, kuris, be jokios abejonės, klausėsi pasakojimo. - Jeigu jūs nušausite bent vieną apaštalą, jis ateis grodamas fleita ir jūs išeisite paskui jį, kad pakeistumėte pražudytą.
Po šių žodžių Polo krenkštelėjimas atrodė neįprastai garsus.
- Ar tas fleitininkas... jis koks nors čiabuvis? - paklausė Polas.
- Tai Verdės prakeikimas, - pasakė Timas ir dingo už virtuvės durų. Temos jis nemėgo.
Polo ir Nikolo žvilgsniai nukrypo į mane.
- Tai labai keista pasaka, Benai, - tarė Nikolas. - Tačiau net ir prakeikimas turi turėti kokį nors pavidalą ar vardą, kaip manote?
- Vardą jūs jau girdėjote. Fleitininkas. O atrodo jis kaip žmogus, apsivilkęs juodą apsiaustą su giliu gobtuvu.
- Tai, žinoma, be galo įdomu, tačiau ar jūs asmeniškai matėte jį? Ar bent vieną apaštalą?
- Aš žvelgiau į jo gobtuvą! - suirzau. - Jis laikė mane už kaklo, o aš spoksojau į jo prakeiktą gobtuvą! Tai buvo vakar, beje...
- Jūs rimtai?
- Kuo rimčiausiai. Todėl, jeigu jūs norite čia medžioti, geriau pasiklausykite mano patarimo ir nebandykite savo laimės kalnuose. Savana aplink Verdę pakankamai didelė.
Broliai kiek patylėjo, lėtai gurkšnodami vyną.
- Tačiau jūs vis tiek tikriausiai bandysite... - sumurmėjau. - Todėl bent nusiteikite nešaudyti į viską, kas juda. Jeigu pamatysite apaštalą, geriau bėkite į savaną kiek kojos neša. Paklausykite bent šitokio mano patarimo.
- Tikrai keisti patarimai, - linktelėjo Polas. - Pirkliai tokių mums neminėjo.
Nikolas nieko nepasakė. Jis žiūrėjo į savo taurę ir atrodė susimąstęs.



Po valandėlės aš pabandžiau nueiti pas Merę. Karolinos nebuvo, todėl niekas nesutrukdė įeiti į kambarį. Panelė Hor gulėjo lovoje, užklota iki pat kaklo. Rodės, buvo negyva, bet, pasilenkęs prie pat veido, išgirdau tylų ir ramų kvėpavimą.
- Mere...
Ji neatsiliepė. Vis dar buvo išbalusi, bet jau raudonis pamažu skverbėsi į odos paviršių. Aš pabučiavau ją į kaktą ir pabandžiau pasakyti ką nors, bet neradau jokių tinkamų žodžių. Galop sumurmėjau, kad labai gailiuosi. Tyloje toks pasakymas atrodė tikrai bereikšmis. „Nieko tu nesigaili, Benai Hantli“- mintyse sau atsakiau už Merę. Tai buvo neteisybė, bet dabar aš nieko negalėjau įrodyti. Gulinčiam be sąmonės žmogui įrodinėti ką nors buvo beprasmiška. Todėl aš tiesiog pasėdėjau šalia jos, glostydamas merginos plaukus.

Kelis surinko grupę medžiotojų. Vakare jie susirinko pas Montį ir kažką tarėsi. Norėjo pakviesti ir mane, bet atsisakiau. Žinojau, ką jie darys ir kur. Ten aš nenorėjau grįžti. Norėjau būti šalia Merės gyvas, ir žmogaus, o ne zombio pavidalo. Pasakiau tai Keliui ir nuotykių ieškotojas viską suprato.

Naktį susapnavau nemalonų sapną.
Buvau vienas, didelėje, gelsvoje savanoje, nušviestoje pro tamsiai mėlynus debesis išlindusios saulės. Kaupėsi audra.
Po mano kojomis, žolėje gulėjo juodas apsiaustas. Atrodė kažkur matytas.
Netikėtai mano rankos išsitiesė link jo, pastvėrė ir aš ėmiau jį vilktis ant savo drabužių. Mintyse stebėjausi, kam aš tai darau, bet negalėjau suvaldyti savo kūno. Rodės, jį valdė kažkas kitas.
Apsivilkęs užsimoviau juodas pirštines, nuleidau gobtuvą ir suradau kišenėje fleitą. Tylėdamas priglaudžiau ją prie lūpų ir ėmiau pūsti. Pirštai sujudėjo, keisdami pasklidusį garsą.
Kažkas šone sukrebždėjo. Nepasukau galvos, kad pamatyčiau, tik toliau grojau, tarsi niekas pasaulyje nerūpėtų.
Širdis nusirito į kulnus, kai prieš mane ėmė rikiuotis apaštalai. Abejingi, sudžiūvę veidai, išbalinti miškų prieblandos. Jie lėtai lingavo, kol paskutinis atsistojo į savo vietą...
Ne, ne paskutinis!
Tryliktas apaštalas atsistojo į pirmą eilę, tiesiai per vidurį. Tai buvo moteris, ilgomis, baltomis plaukų sruogomis ir bereikšmėmis, didelėmis akimis.
Aš atsukau jiems nugarą, viduje sudrebėdamas nuo tokio poelgio ir žengiau per žolę į priekį. Prieš mus buvo Verdė...

Pabudau išpiltas šalto prakaito. Visa nugara buvo šlapia, o antklodė gulėjo ant žemės. Kambaryje buvo žvarbu.
Apsiklojau ir gulėjau, žiūrėdamas į lubas bei galvodamas apie moterį, kurią mačiau sapne. Visa tai atrodė labai keista. Mintyse sau prisiekiau dar kartą, kad niekada nebekelsiu kojos į kalnus, supančius slėnį, o kiekvienam atvažiavusiam medžiotojui būtinai papasakosiu apie Verdės prakeikimą, kad nė vienas nesusitiktų fleitininko ir jo apaštalų taip, kaip sutikau aš...

Tačiau aš kol kas nežinojau, kad dalis Verdės prakeikimo buvo visai čia pat, pačioje Verdėje.
2006-01-10 20:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-18 19:00
innuendo
skaičiau. patiko. laukiu dar.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą