šviečia antkapiai...

šviečia antkapiai. kaip įskilę akmeniniai liežuviai...
vidudienio miestas plūduriuoja erdvėj.
kaitroj leidžiamas karstas. būgnas permuša
užvožtos amžinybės bilsnojimą.

virš atgulusių popiečio kyla erelis.
miegas, malūnui dundant tarsi griaustiniui.
užrištomis akimis arkliai trypia ir muistos.
užvožtos gyvybės bilsnojimas.

kaip tironų laikrodžių svarsčiai miegantys kabo.
sklendžia erelis nešamas šviesaus srauto.
pasigirsta per laiką - kaip iš Lozoriaus karsto -
užvožtos amžinybės bilsnojimas.



2005 01 02
„už tave, močiute, keliu šią taurę cinizmo... „