Sušalus pasviro ir metai pabiro,
Atmintis šaltiniu po kambarį tiško.
Dilgėle čaižė atmintį vyras,
Žiedą lyg pantį ant piršto užrišęs.
Veidrodį glostė ne laukas rugių,
Ne smėlis šilkinis pajūrio,
O šukėmis smigo žiluoju sniegu
Ir raukšlėtu dirvonu pakrūmio.
Jau balsas girgždančiais ratais
Lyg bėgiais dardėjo slenksčiu.
Pro plyšį kišenėj byrantys metai
Pasišaipę sulindo į žiurkių urvus.
Turtingas jos stalas tuščiom taburetėm,
Lyg gavėnios bijąs nebeloja šuva,
Dienoraščio puslapiai tyla nužymėti
Ir vėl duonos riekė nebus atriekta.
O metai lašėjo ir spaliais byrėjo,
Ir kojas uždangstė puriena lengva...
Lelijos pražydo, kai ji įtikėjo:
Dienoraščio jau knyga užversta.