Vis pamirštu palaistyti gėles,
Nors kambariai - beveik kaip dykumos.
Sudžiūvę lapai nežavi akių.
Jie neįdomūs - ne tokie, kaip knygų.
Vis pamirštu palaistyti gėles,
Ir laiškus tau rašyti pamirštu.
Nenoriu - nes išdžiūvo mintys,
aš - kaip dykuma:
Nei rūpesčiu, nei meile tu manęs nelaistai.
Vis pamirštu palaistyti gėles,
Vis pamirštu... O tu?
Ar pamiršai, kad sulig kiekviena diena
Tarp mūsų dykuma lyg siena auga?


Alinella



