dėdė Jonas

Vaikystėje neskirdavau zoologijos sodo ir Žvėryno. Tiksliau maniau, kad čia vienas ir tas pats. Ir kai kokia nors proga tekdavo su tėvais važiuot pro šalį, pro žvėryno šalį, ar šiaip kada apie jį išgirst, iškart iškildavo kažkokie mistiški vaizdai mano galvoje apie Vilniaus pakrašty, o gal kažkur centre, plytinčius didelius išdžiūvusius laukus ir narvus su beždžionėm. Kažkodėl ir pilkos sienos vaidendavosi, ir tvoros pilkos. Ir narvų grotos pilkos. Vilniaus pakrašty. A, tėčio buvęs bendradarbis Jonas juk žvėryne gyvena, matyt kur tarp tų narvų įsispraudęs, o gal kokiu dresuotoju dirba, ar gyvulių prižiūrėtoju. Kodėl jis darbą pakeitė, tėti? O gal jis pats narve sėdi, evoliucija gi abipusė. Ir nebe Niutonas krato obelį, o obelis Niutoną. Iš Niutono kišenių pabyra centai, bet tokie stambūs, kaip mūsų 5 litų monetos. Pabyra ir nuskrieja kažkur į galaktiką. O Niutonas lieka, obuolius ant laužo kepasi. Vištą medžios kaimyno vištidėj.

Buvo gi ten ir tokia meškutė. Meška. Maška. Pati pirmoji tarsi pasitikdavo visus iš savo narvo prie vartų. Nesigėdydama lupdavo iš vaikų saldainius ir ledus. Kadaise ji  Radviliškio stadione ratus važinėjo. Ant vieno rato. Ir akordeonu grojo. Su cirko trupe buvo atvažiavusi. O gal viena, pati sau trupė. Nežinau ar iš tikro tai buvo, gal kasnors papasakojo, gal sapnavau. O jei ir ne ta pati tai labai į ją panaši. Dabar sėdėjo ir bandė išlupti saldainį iš popieriuko. Letenos grubios, lupo dantimis. Raudoni popierėliai mėtėsi jai apie kojas. Mildos turbūt, ar Aguonos. Ir ji laižė juos kai neturėjo ką veikti. O piktas tėčio buvęs bendradarbis Jonas atiminėdavo juos iš jos. Mat belaižydama kai kuriuos iš jų prarydavo.
Buvo ten ir žirafa, kuri spjaudėsi. Nuspjaudavo toliausiai iš visų zoologijos sodo žvėrių. Buvo ir kupranugaris su ilgu kaklu, jis pasiekdavo visų medžių viršūnes ir jas nugrauždavo. O Jonas pykdavo. Raudonas buvo iš pykčio kai saulė pro medžių viršūnes prasiskverbdavo. O gal raudonas buvo nes įdegdavo. Šiaip ar taip šešėlyje dirbti smagiau. Liūtų nepamenu, panterų, leopardų ir baltųjų lokių taip pat. Užtai ožiukų ten tikrai buvo. Bėgiojo jie paskui vaikus ir badė jiems į užpakalius. Ragiukai dygsta, sakydavo jų mamos ožienės, ir susėdusios kur po medžiu gerdavo arbatą. Naujom skrybėlaitėm pasipuošusios apie madą kalbėdavo. Apie knygas diskutavo. Agata Christie labiausiai patiko. Lapai skanūs.
Beždžionės tarp gardo grotų kaišiojo savo raudonus užpakalius. Kuo raudonesnis - tuo daugiau žiūrovų susilauksi. Taip ir skirstėsi hierarchija beždžionių bendruomenėj pagal raudonumą. Ir bananai taip skirstėsi. Geltoni ir pajuodę. Žalius patelėms karalius atiduodavo. Dosnus juk. Beveik žmogiška būtybė.

Ir vis vasara čia. Ir vis dulkės kyla. Į akis byra. Beždžionės jas saujom mėto.

- -
Vaikai bėgiojom pirmyn atgal, o ožiukai badė savo ragais mums į užpakalius. Žiemą juos liūtams sumaitins.