Ivona

Ivona buvo ne iš tų mergaičių, apie kurias sukinėjasi pulkai gerbėjų, bet ir ne baidyklė. Ji turėjo draugą, vardu… ai, nebeatsimenu jo vardo, bet tai ir nesvarbu. Turėjo keliolika šiaip pažįstamų, iš jų bučiavosi gal su kokiais keturiais ar penkiais, taigi buvo gana kukli ir padori gerų tėvų dukrelė.
Tik bėda – Ivona neturėjo darbo, nors jai jau – 19 metų. Nežinau, ar niekaip jo nerado, ar nelabai ieškojo, bet tėvai apie tai jai primindavo kiekvieną dieną. Mergina bijodavo net namo pareiti, kad tik nesiklausytų jų įkyrių kalbų.
Tėvas:
-Ivona, tau jau 19 metų, tu, galima sakyti, jau visai suaugusi mote… hm… mergina. Negi tu galvoji sėdėti ant sprando mums visą gyvenimą? A? Pamąstyk, gerai pamąstyk.
Motina:
-Vaikeli, vaikeli, ir į ką tu tokia atsigimei?! Nesuprantu, aš jau tiesiog nesuprantu! Viešpatie, Viešpatie, ir už ką mums tokia koronė?! Suaugusi merga, ar negėda tau…
Ir t.t. ir t.t.
Dabar jūs suprantate, kokia kančia buvo Ivonai peržengti namų slenkstį. Nes vos tik įkeldavo vieną koją per slenkstį, antra niekaip nespėdavo peržengti, neišgirdus įprastinio tėvelių niurzgesio. Tai buvo pragariška kančia!
Ir vieną dieną ji pabėgo iš namų. Žinoma, teisingai padarė, bet tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Ir vis tiktai pabėgo.
Pasiėmė pinigus, kuriuos tėvai laikė spintoje, po apatiniais drabužiais. Gal tai ir nedora, bet Ivona apie tai negalvojo. O ir pinigų ten ne kažin kiek buvo. Vos kelioms dienoms – labai kukliai maitinantis.
Gal Ivona galėjo apsigyventi pas savo draugą? Ji jau seniai jį kalbino, bet tas – tai tėvai neleis, tai šiaip negražu, tai iš viso nei šis, nei tas.
Dabar Ivona, kai jau pabėgo, paskutinį kartą pasiprašė prieglobsčio. Tas vėl pradėjo mekenti.
-Mėmė,- tarė Ivona ir tuo pačiu padėjo tašką šiai netikrai draugystei – be gailesčio ir prisiminimų.
Ji sėdo į traukinį, vykstantį į sostinę. O kur jai daugiau beliko važiuoti? Ten gyveno jos draugė Ieva. Ne tokia jau ir draugė, greičiau pažįstama, ir vargu ar ji pasidžiaugs, kai Ivona pas ją atsibels. Bet kas beliko daryti? Pas tėvus vis tiek nebegrįš, draugo nebeturi.
Nuvarginta tokių minčių, Ivona užsnūdo vagono sėdynėje.
Atsibudo jau sutemus – sostinę privažiuos tik už poros valandų. Šalimais sėdėjo kažkoks vyriškis. Už lango šmėkščiojo namų ir medžių siluetai, pro debesis švystelėdavo mėnulis, ir Ivonai rodėsi, jog ji važiuoja vaiduoklišku traukiniu keistame sapne.
Traukinys įnėrė į tunelį, ir dabar jau ničnieko nebesimatė – tik blyškūs signaliniai žibintai ant tunelio sienų.
Ivona pajuto bendrakeleivio koją prisiglaudžiant prie šlaunies. Gal tik sekundei – ir koja atsitraukė. Mergina nė nekreipė dėmesio. Bet netrukus koja vėl prisiglaudė – dabar jau drąsiau – ir net spustelėjo. Ivona vėl nekreipė per daug dėmesio – juk visi vyrai mėgsta plačiai išsiskėtoti – jie sėdėdami nepaiso, ar kam šalia nepatogu. Mergina prisiglaudė arčiau lango ir ėmė žiūrėti į praplaukiančius medžius.
Praėjo gal kokia minutė. Vyriška ranka iš lėto priartėjo prie Ivonos ir mažuoju piršteliu palietė jos trumpą sijoną. Pauzė. Ant sijono užsiropštė ir bevardis pirštas.
Dabar jau Ivona suprato, ko nori jos kaimynas. Merginą nupurtė šaltas drebulys – ji tiek istorijų buvo prisiklausius apie išprievartavimus traukiniuose, autobusuose, parkuose ir kur tik nori! Ivona žinojo, kad tokiais atvejais niekas nepadeda – apsimeta, kad nemato ir negirdi. Ji sėdėjo sustingusi it statula.
Iš lėto, lyg vėžlys ant kalno, ant merginos kelio užšliaužė visas delnas. Ivona numetė jį šalin.
-Ramiai, mergyte,- tyliai prakalbo kaimynas,- kodėl gi mums nepasismaginus?
,,Iš tikrųjų, kodėl?”- nei iš šio, nei iš to dingtelėjo paika mintis Ivonai. ,,Galų gale, man dabar viskas dzin”. Ir ji pradėjo atsisagstyti sijoną.
Vyriškis, nors ir tikėjosi kažko, bet tik ne taip staigiai. Jis tiesiog apstulbo ir net apsidairė – ar nepakliuvo į kokių reketininkų gaują – jie mėgsta naudoti tokias mergšes kaip jauką. Bet ne – nieko nebuvo. Jis tik kvailai nusišypsojo ir net nebežinojo, ką toliau daryti ar sakyti. Ivona tuo tarpu ramiai nusimovė sijoną, lyg savo miegamajame. Ji pati buvo pritrenkta savo veiksmų ir jau pradėjo dėl jų gailėtis, bet trauktis nebebuvo kur – žaidimas pradėtas.
-Tai ką, jaunuoli, praskydai,- penkiolikos metų stažą turinčios prostitutės balsu pasišaipė mergina.
-Cha, cha,- krizeno ,,jaunuolis”,- tu šauni mergytė.
-Žinoma,- toliau šaipėsi Ivona,- pažiūrėsim, ar ir tu šaunus berniukas, ar stipri tavo haubica. O gal tik vaikiškas pistoletas?
-Na, na!- dabar jau vyriškis atsitokėjo,- ne haubica, bet ir ne žaisliukas. Mano – medžioklinis šautuvas.
-Ir ką gi tu medžioji?
-Cha, cha… Paklydusias stirnaites.
-Puiku. Šimtas žalių, ir gali šaudyti iki kol atvažiuosim.
Vyriškiui net kakta išrasojo. Ivonai, beje, irgi. Ji net neįsivaizdavo, kad viskas taip pakryps. Bet dabar jau trauktis tikrai nėra kur.
-Aš negalvojau, kad tu…- pradėjo murmėti ,,donžuanas”,- tu visai nepanaši…
-Reikėjo galvoti,- atkirto Ivona,- na gerai – penkiasdešimt.
Jiedu nusiderėjo iki dvidešimt penkių. Ką darysi – pinigų juk reikia, o iš namų vos šimtuką tepačiupo – daugiau nerado. ,,O gal iš tikro – tapsiu prostitute ir nebereiks kito darbo ieškoti”- ramiai pagalvojo Ivona.
Vyriškis jau sagstėsi kelnes. ,,Neblogas”- pamanė sau Ivona. Ji tik dabar kaip reikiant į jį įsižiūrėjo. Siaurais kaip katino ūsiukais, gan sportiškos figūros, ne per daug prasigėręs. Žodžiu, tikras mergininkas, nuotykių ieškotojas.
Ivona nusimetė visus rūbus, liko vien su kelnaitėm. Matėsi, kad jos kaimynui smarkiai svaigsta galva – kad ir koks patyręs jis buvo, bet taip staigiai tokius dalykus jam dar neteko daryti. Be to, kiti vagone važiavę žmonės irgi pradėjo domėtis šiuo įdomiu reginiu.
-O Viešpatie!- sušuko kažkokia davatka,- policija! Iškvieskite policiją! Žmonės, pažiūrėkite, ką JI daro!!!
-Nusiramink, bobute,- pasigirdo gergždžiantis vyriškas bosas,- niekas tavęs juk nesmaugia. Leisk žmonėms pasismaginti. Ne kasdieną juk pamatysi.
Ivona ,,užsivedė”. Jai tik to ir tereikėjo. Šiaip ji buvo gana drovi mergina, per daug iš kitų niekuo neišsiskyrė. Būtent tai galbūt kartais ją ir priversdavo šitaip iššaukiančiai elgtis. Bet taip, kaip dabar… Ne, tokio nuotykio dar nebuvo. Ivona jautė, kad kažką nubraukė savo gyvenime, pradėjo visiškai naują puslapį. Ne, tai nereiškė, kad ji dabar taps vien pasileidėle, prostitute ir panašiai. Tai reiškė, kad Ivona sutraukė pančius, kuriuos buvo jai primetę tėvai, draugai, mokytojai… Viskas, dabar užteks. Žmogus laisvas, visiškai laisvas, gali daryti ką nori, kad tik kitiems netrukdytų. Žinoma, dabar Ivona būtent taip negalvojo – ne ta situacija, kad iš viso galvoti – ji tiesiog jautė, gaivališkai jautė. Mergina juto, kaip trupa, krenta pančiai, visą laiką veržę jos sielą. Ji norėjo pakilti ir nuskrieti – toli toli – ir sklęsti amžinai virš žiburiuojančio Pasaulio. Ivona jautėsi tarsi išprotėjusi, ir džiaugėsi dėl to. Vieno dalyko tik nežinojo ji dar (bet sužinos, tikrai sužinos anksčiau ar vėliau) – nuo savęs niekur ir niekada nepabėgsi.
-Aš myliu tave!- sušuko ji ir nubėgo per visą vagoną.
-Visai pasimetęs donžuanas norėjo tiesiog skradžiai vagono grindis prasmegti. Jis skubiai apsirengė ir nuskuodė į priešingą pusę, palydėtas gan riebių šūksnių.
Ivona atsipeikėjo tik tambūre – ten stoviniavo ir rūkė pora jaunuolių. Jie gal penkiolika sekundžių apstulbę žiūrėjo į nuogą merginą, netikėdami savo akimis. Atsipeikėjęs vienas jų sušuko:
-Dangaus angelas tiesiai į mūsų glėbį nusileido! Tu, aišku, nori praskaidrinti mūsų pilką būtį,- tai buvo filologijos fakulteto studentas – visi jo draugai širsdavo už jo pseudoromantišką kalbos manierą.
-Pupyte, tave iš namų išvijo?- paklausė antrasis.
Ivona po truputį atsigavo ir grįžo į realų pasaulį. Galva dar svaigo, tačiau ji jau suvokė, kokioje situacijoje atsidūrė. Bet ką daryti?
-Sušildyk mane,-tik sušnabždėjo išdykėlė ir apkabino filologą. Tas vėl apstulbo ir nebeištarė nė žodžio. Jo draugelis vos-ne-vos išlemeno:
-Čia k-kažkoks… kažkoks kli-klinikinis a-atvejis… Bet-bet malonus…
Filologas tik numykė:
-M-hm…
-Sušildyk, basly tu!- pradėjo pykti Ivona. Jai iš tikrųjų buvo šalta. Tas, nieko nesakydamas, drebančiom rankom apgaubė merginą švarku.
Ivona jautėsi tarsi šokanti iš lėktuvo be parašiuto. Jai vėl svaigo galva. Ne – ji nenukris – ji gali be niekur nieko debesimis vaikščioti, ji gali pati skraidyti! Ji iš viso dabar galėjo bet ką daryti – juk visas gyvenimas vien sapnas (tik nedaugelis tą nori suprasti), o sapne gali daryti ką tik nori!
-Mielasis,- sušnibždėjo mergina suakmenėjusiam studentui į ausį,- negi tau nekaršta šioje nuostabioje jūros pakrantėje? Kas, kad palmės meta šešėlį – jis neapsaugo nuo karščio,- po šio kliedesio Ivona puolė nurenginėti savo auką – ji tiesiog draskė vieną po kito visus rūbus, nekreipdama dėmesio į išbalusius abiejų vaikinų veidus. Kai šis liko vien su glaudėmis ir batais, Ivona pažvelgė tiesiai jam į akis. Sąmonės kertelėje ji suvokė visą situacijos absurdiškumą ir netgi šlykštumą, bet nenorėjo sau to pripažinti. Galų gale ji pravirko. Sutrikęs studentas paskubomis vilkosi savo pusiau sudraskytus rūbus. Antrasis gi norėjo lyg paguosti jau pravirkusią merginą, bet nesiryžo.
Sostinėje Ivona nebevažiavo pas savo tolimą draugę. Ji nuėjo su tais dviem vaikinais – visiškai jai nepažįstamais. Apsigyveno bendrabutyje – jų kambarėlyje. Bendrabučio budėtoja už gautą degtinės butelį apsimetė, kad nemato nekviestos viešnios.
Taip ji kurį laiką ir gyveno – su abiem. Su abiem ir miegodavo. Ir abu jai patiko. Aišku, po kiek laiko jai reikėjo pasirinkti. Ir ji pasirinko – labai gerai pasirinko – turtingą pagyvenusį verslininką, turintį vilą užmiestyje. Su tais vaikinais dar susitikinėdavo. Bet ir jie – po studijų išvažinėjo kas kur, sukūrė šeimas. Dar paskambindavo abiem, po kurio laiko – tik filologui (jis jai šiek tiek labiau patiko), bet paskui ir tie skambučiai liovėsi – nebebuvo tiesiog apie ką kalbėti.
Taip praėjo dešimt metų. Ir vieną gražią dieną… Bet tai jau kita istorija.