Ančių močiutė

Pasakaitė

          Viename mieste gyveno sau tokia Antanina. Dievulis jai nedavė vaikų, todėl ji neturėjo ir vaikaičių, užtat labai mylėjo gyvulėlius ir paukštelius. Ant kiekvieno medžio jos sodelyje buvo įtaisytas inkilėlis. Lesyklėlė prie namelio visuomet buvo pilna grūdų ir trupinėlių. Antanina abejingai nepraeidavo pro benamį šunelį ar alkaną katinėlį  - kiekvienam bėduliui kišenėje visada turėjo skanų kąsnį. Ir būtinai meilų žodį pasakydavo.
          Antaniną visi vadino Ančių močiute. Ne todėl, kad jos vardas prasideda kaip žodis „antis“. Ir ne todėl, kad močiutė vaikščiojo lėtai  krypuodama kaip antelė, nes jai dažnai skaudėjo kojas. Ir net ne todėl, kad jos nosis, tarp mūsų kalbant, buvo  labai panaši į anties snapą: ilga ilga, o pats galiukas - plokščias. Nežinau, kaip jums, bet antims tokios nosys atrodo tiesiog puikios, todėl Antanina miesto antims atrodė gražiausia mieste. Jos ją labai mylėjo - žinoma, ne dėl gražiosios nosies.
        Ir Antanina užvis labiau  mylėjo laukines anteles, kurių būrys gyveno upėje, tekančioje šalia jos namelio. Ji mėgdavo sėdėti ant kranto ir į jas žiūrėti. Štai mėlynsparnė  paneria po vandeniu, kyšo tik jos kojelės. Ilgai ilgai neišnyra  - ir ką įdomaus ji ten rado? Žaliakaklė juokingai vartosi vandenyje, o dvi pilkutės lenktyniaudamos iriasi prieš srovę kaip kokie kateriai. „Širdis atsigauna, siela džiaugiasi, kai žiūriu į tuos Dievo kūrinėlius“, - sakydavo Antanina. 
          Pas savo antis močiutė visuomet ateidavo netuščiomis. Kampelis duonos, kelios batono riekelės, saujelė avižų dribsnių ar grūdų - štai ką ji jau daug metų beveik kasdien atnešdavo savo mylimoms antelėms. Nei Antanina, nei jos  kaimynės neišmesdavo atliekamos duonos ar batono - viską atiduodavo antims. Štai kodėl žmonės Antaniną praminė Ančių močiute.
          Na, o sekmadieniais savo sparnuočiams močiutė ištaisydavo tikrą puotą. Antys gaudavo savo mėgstamiausių bandelių su razinomis ir duonos su saulėgrąžomis. Šiuos skanėstus močiutė, grįždama iš bažnyčios, nupirkdavo parduotuvėje ir sukdavo tiesiai prie upės. Antys jos jau laukdavo ant kranto, o pamatę ateinančią, lėkdamos griūdamos skubėjo pasitikti. Apstodavo glaudžiu būreliu ir sveikinosi: kri kri kri! Močiutė pasipasakodavo antims kur buvo, ką matė, o paskui prasidėdavo vaišės. Močiutė mokė paukščius elgtis mandagiai: nečepsėti, neišsimurzinti, nesipešti tarpusavyje – juk jos gražuolės sparnuotos antys, o ne kokie murziai paršeliai ar neklaužados vaikai... Prie  ančių prisigretindavo ir balandžiai, bet močiutė jų nevarydavo šalin - irgi Dievo kūrinėliai.                                   
          Palesę antys kiek paplepėdavo su savo močiute, paskui - atgal į upę. Jos ne kartą kvietė ir močiutę paplaukioti drauge, bet ji visuomet atsisakydavo: tai vanduo nešvarus, tai per šaltas, sąnarius sugels, tai maudymosi kostiumėlio nepasiėmė... Močiutė tiesiog nemėgo maudytis upėje. Antys įtarė, kad močiutė išvis nemoka plaukti (taip ir buvo), bet dėl to niekuomet iš jos nesišaipė.
        Reikia pasakyti, kad šitos antys buvo ne tik gerai išauklėtos, bet ir labai gražios. Jomis mėgo grožėtis ne tik močiutė, bet ir būriai vaikų ir net turistų, nors jiems šiame mieste ir be ančių buvo į ką paspoksoti: didingos  bažnyčios, senoviniai namai,  spindintys dangoraižiai, gražios merginos...

          Valandėlę pasigrožėjusi antimis, Antanina eidavo susitikti su draugėmis. Antys savo močiutę visuomet palydėdavo galelį iki sankryžos. Paskui sustoję  žiūrėdavo, kaip močiutė pereina gatvę ir suka į kavinę -  gerti kavos su pyragėliais. Ir taip - kiekvieną sekmadienį, nes tame mieste mero nurodymu močiutės ir seneliai kava buvo vaišinami nemokamai. Ir vadinami jie buvo ne seniais, o pagarbiai  -  senjorais. Antys mielai būtų ėjusios į kavinę drauge su močiute, deja, nei ančių, nei balandžių  ten neįleisdavo. Nors, pavyzdžiui, šunys su šeimininkais galėjo apsigyventi net viešbučiuose.                                                 
    -Tai skandalas!  - ne kartą piktai krykštė antys. - Kur matyta, kad su savo močiute nebegalima net kavos išgerti? Šiame mieste mus diskriminuoja.
        Bet nuo to niekas nepasikeitė, nes miesto meras nesuprato ančių kalbos.
        Vieną dieną močiutė pas antis atėjo labai nuliūdusi. Pasirodo, kai Antanina užėjo  į parduotuvę savo antelėms nupirkti kažką skanaus, vagis ištraukė jos piniginę.
      - Bjaurybės, kad juos kur žemė prarytų! Paskutinius dvidešimt litų nugvelbė tiesiog iš krepšio - matyt, pamiršau užsegti. Nesigėdija net pensininkų apiplėšti - visur vieni vagys... O iki pensijos dar visa savaitė. Ką reiks valgyti? Viena kava gyvas nebūsi... O ką jums, vargšelės, atnešiu? - rypavo močiutė, braukdama ašaras.
        Antims labai pagailo močiutės: glaustėsi aplink kojas, paguodžiamai girgsėjo. Paskui sulipo į vandenį. Kad pradžiugintų močiutę, sumanė parodyti jai specialią programą. Būtumėte matę, kaip jos šoko ratelį ir vartėsi kūlio! O kaip plaukė ant nugaros, tai ištiesdamos, tai iškeldamos sparnus, paskui šokčiojo po upę kaip žiogai... Galų gale būrelis pakilo aukštai į dangų, padarė mirties kilpą ir sukdamosi vilkeliu kaip akrobatiniai lėktuvai nėrė žemyn. Močiutė tuoj pat pamiršo savo nelaimę: juokėsi, plojo rankomis ir šaukė „valio! “ Visi, kas ėjo paupiu, sustojo kaip įbesti, pamatę tokį ančių pasirodymą. Net žvejai, palikę savo meškeres su užkibusiomis žuvimis, atskubėjo pažiūrėti. Vaikai užsimiršę su visais batais įbrido į vandenį, kad geriau matytų. Turistai manė, kad tai šio miesto ančių cirko pasirodymas, ir džiaugėsi, kad nereikia pirkti bilietų. 
        -Šio miesto antys nepaprastos! Tai šaunuolės, tai gabumai! Geriau nei „Gulbių ežere“, - sužavėti aikčiojo turistai anglų, prancūzų, rusų, lenkų ir daugeliu kitų kalbų.
      Kai antys baigė pasirodymą, pasigirdo garsūs plojimai, o į upę pasipylė debesys bandelių, sausainių, saldainių, riešutų,  kramtomosios gumos. Antys dar ilgai gaudė skanėstus srovėje ir traukė iš upės dugno.
- Ačiū Dievui, nereiks mano antelėms visą savaitę badauti, - džiaugėsi Antanina.
        Kitą dieną Ančių močiutė vėl atėjo prie upės. Ir šįkart jos krepšelis buvo tuščias, bet antys labai apsidžiaugė pamatę savo močiutę. Jos kaskart jos labai  pasiilgdavo. Bet ką ten  antys neša snapuose? Kai jos apsupo močiutę glaudžiu būreliu, ji pamatė, kad kiekvienas paukštis snape laiko po pinigėlį.
        - Kri kri kri! Šiuos daikčiukus išžvejojome iš upės dugno. Turistai jų daug primėto nuo tilto. Tik kad jie nevalgomi, bet jums, močiute, pravers.
        Monetas antys sudėjo į dailią krūvelę. Močiutė, išvydusi pinigus, užuot juokusis ir plojusi rankomis, apsiašarojo. Bet greit nurimo ir ėmė skaičiuoti monetas: krūvelė po dešimt centų,  po dvidešimt, po penkiasdešimt, vienas kitas litas, ir net keletas eurų.
        - Lygiai dvidešimt litų. Nejaugi, jūs, mano mielosios, dar mokate ir skaičiuoti?  - nustebusi tarė močiutė ir patenkinta susipylė monetas į krepšelį.
        Paskui gražiai padėkojo antims ir nuėjo gerti kavos su savo mėgstamiausiais pyragėliais su varške.       

Virgina