nebūta istorija

būna žiemos dienų be sniego, kai jūra susitaiko
su kalnuota sausuma, tuomet po pilku pūkų patalu,
kas  būna labai neilgai, nes juodos bangų lūšys vėl
be perstojo ima kabintis į kranto žvaigždes.

tokią dieną iš jūros pasirodo sudužęs laivas ir ieško,
kur jo savininkai sėdi miesto alose, nuskendusi
įgula šaukiasi kranto, signalas plonesnis už pypkės dūmą.

šiaurėje slankioja tikros lūšys aštriais nagais
ir padėrusiomis akimis. šiaurės šviesa saugoma
šachtoje dieną ir naktį.

ten sėdi paskutinis gyvas žmogus
prie šiaurės pašvaistės laužo ir klausos
suledėjusios muzikos.