Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







PILIS

Taip, Valhalos pasaulis išnyko mums iš akių su dideliu trenksmu, o smėlio plotelis po mūsų kojomis staiga išsiplėtė į visas puses, virsdamas didele ir sausa dykuma, kur nesimatė jokio augalėlio, o virš galvų negailestingai kepino saulė. Mes dairėmės į visas puses, tikėdamiesi kažkokio žmonių pasaulio ženklo, bet smėlis tebuvo vienintelis dalykas šioje dykumoje.
- Kur mes? - neiškentė Benkartinas. - Nejaugi Adatų Dykumoje?
- Tikrai ne, - paguodžiau jį. - Čia nors dangus žydras. Manyčiau, senis vis dėl to pasiuntė mus namo, tik neaišku, į kurią teritoriją. Čia gali būti tiek Nakrų dykuma, tiek Niekieno Žemės.
Kandas graudžiai suviauksėjo, klampodamas per byrantį smėlį. Cerberiui aiškiai nepatiko pagrindas po kojomis.
- Ar šios dykumos didelės? - pasidomėjo Andromeda.
- Nemažos. - Linktelėjau. - Tuojau mes tai sužinosime.
Ėmiau kopti byrančiu šlaitu, rankomis remdamasis į tekančių smilčių upelius. Mano batai greitai pribyrėjo šito gero, bet stengiausi nekreipti dėmesio į laikinus nepatogumus.
Kopa, nors buvo aukštesnė už kitas, didesnio vaizdo man neatidengė. Iki pat horizontų geltonavo begalinė smėlio jūra. Ir tik šiaurėje išvydau keistą daiktą, kyšantį iš už tolimos kopos. Tai buvo medžio šaka.
- Tai kur mes keliausime? - šūktelėjo Andromeda.
- Į šiaurę, - pasakiau kiek pagalvojęs. Galbūt mano sprendimą lėmė tai, jog šaka pasirodė gana pažįstama, kas šiaip turėtų skambėti gana juokingai. Juk nepanašu, kad šakos galėtų būti pažįstamos, ar ne?
Bet šita buvo...
- Kur ta šiaurė? - paklausė Andromeda.
Tylėdamas parodžiau. Į tą pačią šaką, kurios vadė negalėjo matyti.

--- ---

Kai mūsų mažajam būreliui iki šakos beliko visai nedaug kapstytis, Benkartinas staiga parodė į dangų:
- Ar čia tik ne maitvanagis?
- Panašus, - linktelėjau. - Blogas ženklas.
- Kodėl?
- Šitie laikosi arčiau dykumų vidurio. Gali būti, kad mums iki krašto teks tolokai kapstytis. O vandenuko turime ne itin daug. Susiveržk diržą, mokiny...

Kai iki sausosios šakos beliko keli žingsniai, aš staiga išvydau ir patį medį. Jis augo kitoje kopos pusėje. Aišku, augo jis kiek seniau, nes dabar buvo ir užaugęs, ir nudžiūvęs. Medžio pavėsyje stovėjo balta troba, iki pusės nugrimzdusi į smėlį. O dar tolėliau matėsi žalia linija, kuri normaliai mąstančiam žmogui turėjo reikšti dykumos pabaigą.
- Kad mane kur, tai juk Ambros trobelė! - sušukau apstulbęs. - Benkartinai, gali atlaisvinti savo diržą. Priešais mus – Cacos pasienis! Dabar aš jau žinau, kur esame. Čia Niekieno Žemės, va...
- Valioo-oo! - užbaubė princas.
- Cacos pasienis – tai gerai, ar blogai? - susirūpino Andromeda.
- Puikiau nebūna! Mes už valandos išsikapstysime iš dykumos! O senuko Kėbulo pilį pasieksime iki pietų.
Žinia visus nudžiugino, o mane dar labiau pralinksmino raganos Ambros balsas, pasiekęs mus iš baltosios trobos:
- Ir kaa-as gi ten keliauja pas senąją Ambrą?! Ar tik ne senas pažįstamas Edvardas su didele kompanija užkąsti mano skanių balandėlių ir atsigerti vandens?
Išgirdęs jos balsą, Kandas pastatė visas šešias ausis ir sustojo nustebusio cerberio poza.
- Taip, už trisdešimt ečupų... – sumurmėjau, o visus garsiai perspėjau:
- Nesustokime! Iki dykumos pakraščio liko visai nedaug!
Ambra išlindo iš namelio ir nepatenkinta pažvelgė į mane.
- Sūneli, o tai jau vadinama biznio žlugdymu! - pareiškė.
- Motinėle, mes ir taip basi kaip po karo! Visas tavo biznis būtų mūsų drabužiai ir palapinės.
- Sausai... - subambėjo Ambra ir tik dabar pastebėjo cerberį. - Tavo šuo kažkoks keistas.
- Jis serga. - Atkirtau, tingėdamas tokiame karštyje aiškintis, nors Ambra tikriausiai ir pati suprato.
- Tai ar buvo mano pranašystė teisinga, velnių medžiotojau? - paklausė ji.
- Taip, - linktelėjau. - Aš sutikau tą velnią, kurį matei savo regėjime.
- Ar tu jį užmušei?
- Ne, jis pabėgo.
Ji palingavo galvą ir nužvelgė merginas.
- Iki kito susitikimo, Ambra! - šūktelėjau.
- Iki. Tik neužmiršk kitą kartą išalkti ir atsinešti aukso!
- Būtinai!
Naujienų ji manęs neklausinėjo. Tikriausiai dabar neturėjo kuo užmokėti už jas.
Bet neilgai taip bus. Prašliauš štai keliautojas, vos gyvas nuo smėlio platybių ir Ambros kišenėje vėl skambės auksas. Paprasta...

--- ---

Po valandos kiek linksmesnio klampojimo pasiekėme dykumos pakraštį. Iš pradžių mus pasitiko reta žolė, dar už šimto žingsnių – skurdūs krūmai. Paėjėję dar šiek tiek, patekome į pavienių medžių pavėsį. O dar toliau prasidėjo miškas, kuriame galėjome sau leisti pailsėti nuo kaitrios saulės.

Kai dar po geros valandos pasiekėme kaimą, vietiniai gyventojai iš pradžių išpūtė dideles iš baimės akis, o kažkas netgi sugebėjo labai greitai paskleisti gandą, kad štai, atžygiuoja Alibaho armija ir dabar bandys sugriauti Kėbulo pilaitę. O kai liaudis pamatė Kandą, kelias prieš mus pasidarė neįdomiai tuščias.
Tik viena senutė, tikriausiai praradusi baimės jausmą, atšlubavo iki mūsų ir girgždančiu balsu paklausė:
- Iš kur būsite, nematyti sveteliai?
- Iš Valhalos, motinėle! - atsakiau. - Atkeliavome pas Kėbulą, naujienų jam turime.
- Ėė... taigi jau pavėlavote! - sumirksėjo senolė. - Kėbulas prieš dvi savaites pasimirė, mes tik vakar baigėme jo gedėti. Geras valdovas buvo, geras... Ee... o ar čia tik ne Benkartinas su jumis, jo sūnus?
Akimirką stovėjome kaip įbesti, nežinodami, ką daryti. Žinia buvo tokia netikėta, kad net cerberis pajuto pasikeitusias nuotaikas. Jis uždainavo graudžią trelę, kurią kažkuri mergina nutraukė taikliu kojos spyriu.
- O karalienė? - išgirdau Komos balsą.
- Karalienė... gyva dar mūsų karalienė. - Krenkštelėjo senolė. - Bet ji nesėdi soste.
- Ką tai galėtų reikšti? - nesuprato Benkartinas.
- Nežinau. Nueikite ir paklausite patys. Pastaruoju metu jokios naujienos iš pilies nebeateina.
- Kvepia nešvariais skalbiniais... - sumurmėjau.
- Ką darysime? - pasidomėjo didenybė.
- Nukeliausime ir pažiūrėsime. Ar tau viskas gerai? - papurčiau Komą.
- Taip... - sumurmėjo ši. - Aš irgi noriu sužinoti, kas ten įvyko. Eime!

--- ---

Nežinau kokiais keliais, bet žinia apie nemenką ir gerai ginkluotą  būrį pasiekė pilį dar mums nespėjus prisiartinti prie vartų. Komai nuotaika jau buvo sugadinta, Benkartinas tyliai murmėjo kažką sau panosėje, o kardininkės iš viso nerodė jausmų. Joms šis pasaulis buvo naujas ir įdomus, su nepažįstamomis taisyklėmis. Ir jos neturėjo čia savo vietos, todėl kol kas laikėsi savo vadės ir mūsų. Ėjome gana sparčiu tempu, tad vartus pasiekėme nepraėjus pusvalandžiui.
Vartai buvo užrakinti, o bokšteliuose budėjo arbaletininkai. Aš jau mintyse paruošiau atsakymą į klausimą „kas eina? “, kai staiga vienas pakėlė ranką ir suglaudė pirštus. Negera nuojauta persmelkė iki pat kulnų.
- Palaukite! - surikau. - Mes ne priešai!
- Dėė-ėmesio! - užbaubė arbaletininkų vadas. Angose pasirodė arbaletų nosys ir nusitaikė į mus.
- Po tiltu! - surikau nesavu balsu ir pastūmiau Benkartiną. Princas tik žioptelėjo ir dingo už krašto. Nėriau po tiltu dar spėjęs išgirsti, kaip kardininkės išsibėgioja į visas puses. O tada į tiltą sudundėjo smingančios strėlės. Vienintelis ant tilto likęs Kandas stūgtelėjo iš netikėtumo ir jo letenos subrūžino tilto lentas, nešdamos kūną tolyn nuo nelaimės. Tikriausiai į cerberį nepataikė.
- Visi sveiki? - paklausiau drebančiu balsu. Netikėtas sutikimas išgąsdino labiau nei kuopa velnių, kurie galėjo pasirodyti prieš nosį.
Koma linktelėjo man ir prisispaudė prie tilto kolonos. Ji buvo išsivoliojusi purve, atrodė labiau nustebusi nei išsigandusi.
- Išprotėjot?! - sustaugiau sargybai. - Savo princo nepažįstate?!
- Užtaisyti! - išgirdau abejingą arbaletininkų vado balsą.
Iškišau galvą ir pamačiau, kad daugiausia strėlių pataikė kaip tik ten, kur prieš akimirką stovėjo Benkartinas.
- Sveikinu, tave labai ten myli, - pasakiau didenybei, sugrįžęs į priedangą.
- Nieko nesuprantu...
- O aš pradedu suprasti. Mirė karalius, štai ir atsirado pilyje naujas lyderis, kuris stiprios meilės tau nejaučia.
- Tai ką, aš jau į savo namus nebegaliu grįžti?!
- Manyk, kad jų nebėr. Beje, tu juk neplanavai grįžti čia, ar ne?
- Neplanavau, bet tai nereiškia, jog mano pilį galima taip lengvai iš manęs nugvelbti! Aš jiems dar parodysiu!
Benkartinas atsargiai žvilgtelėjo iš už krašto ir stūgtelėjo:
- Ei, kas ten vadovauja?! Atsiliepk!
Staiga jis linktelėjo, į žemę atsitrenkė strėlių spiečius. Princas apstulbęs nužvelgė jas.
- Užtaisyti! - vėl įsakė arbaletininkų vadas.
Išgirdau artėjančių skubių žingsnių garsą. Atbėgo Andromeda.
- Ar čia taip turi būti? - paklausė ji. Aš niūriai papurčiau galvą.
- Panašu, kad pilyje nebe tas vadas, kurį palikome...
- Ką mes galime padaryti?
- Atsitraukti į saugią vietą. Čia pradžiai. O tada laukti, kol sutems. Panašu, kad susitarti su šitais nebyliais nepavyks.
Vadė linktelėjo ir pažvelgė į tilto lentas, tarsi galėtų matyti kiaurai. O aš čiupau už rankos Benkartiną.
- Eime. Ir laikykis palei sieną. Ten, toliau turėsime puikią progą pasprukti šlaitu žemyn.

Nemalonu prisipažinti, bet atsargus atsitraukimas nė iš tolo nepriminė pergalingo įžygiavimo pro vartus. Mes atsitraukėme į kalvos papėdę ir susibūrėme tarp medžių. Kandas atsliūkino netrukus, pabrukęs uodegą. Cerberis buvo gerokai išgąsdintas, ieškojo paguodos jį glostančiose rankose.
- Ką mes dabar darysime? – paklausė nusiminusi Koma.
Aš jai nieko negalėjau atsakyti. Žiūrėjau į pilį ir sukau galvą, ką čia sumeistrauti, kas padėtų viską atstatyti į savo vietas... Tik mano mintys buvo labai nekokybiškos. Velnių medžiotojai paprastai gaudo velnius, o ne malšina maištus pilyse. Taip paprasčiau, taip saugiau ir mažiau darbo. O paimti šturmu pilį, pilną maištininkų – ne bet kuris valdovas tam turėtų pakankamai aukso.

Nakrų žemėse teko stebėti vieną įvykį, kai kažkoks apsišaukėlis sugebėjo užgrobti vieną ne tokią žymią tvirtovę ir stengėsi vaidinti karaliuką. Nakrų valdovas, Zundabadas ketvirtasis, kuriam aš dirbau, tik pakraipė ūsą ir nusispjovė ant savo kilimo:
- Na ir tegu. Man ir savų rūpesčių per akis. Sustiprinkite apsaugą gretimose mano vasalų teritorijose ir pasiųskite šauklį pas tą idiotą!
- O ką šauklys turėtų pranešti? - susirūpino patarėjas.
- Tegu perduoda, jog aš skiriu užgrobėjui kervako titulą ir jis turi visas teises daryti su savo teritorija ką nori. Bet jeigu jis bandys lįsti į kito mano vasalo teritoriją, aš nepagailėsiu geriausio savo pulko, kad jam ta tvirtovė taptų kapu!
Štai taip. Kervako titulas buvo beveik lygus Nakrų valdovo Zundabado ketvirtojo titului. Bet tai tebuvo žodžiai. Užgrobėjas tapo dar vienu valdovo vasalu, tuo pasaka ir užsibaigė.
Na, ne visai užsibaigė...
„Kervakas“ gerą pusmetį siaubė savo valdomus kaimelius, kol visi gyventojai išsikraustė į kitą teritoriją, valdomą kito Zundabado pavaldinio.
Užgrobėjas liko valdyti tuščius laukus ir tuščius kaimus. Šios istorijos pabaigos aš nebesulaukiau, nes patraukiau ieškoti darbo į Alibahą.

Tačiau ši pasaka netiko Kėbulo pilaitei. Kėbulas buvo vienintelis savo šalies karalius, be jokių vasalų.

- O kaip jie ten gauna maisto? - paklausė Andromeda. - Nejaugi viduje augina?
- Iš kurio nors kaimo pasiima... - burbtelėjau. - Žinoma! Mes galime kai ką padaryti! Kol jie viduje, jie saugūs ir stiprūs – jie gali ten laikyti save šalies valdovais. Bet kas bus, jeigu mes atimsime iš jų visą šalį?
- Skamba groteskiškai, - pastebėjo Benkartinas.
- Mes neleisime niekam patekti į pilį! - koja nuvaliau žemės plotelį ir šakele nubrėžiau linijas. - Čia pilis, o čia artimiausi kaimai. Mane ten pažįsta, Benkartiną taip pat.
Benkartinai, imk pusę kardininkių ir skubėk į kaimą, iš kurio atėjome. Surinkite vyrus, kurie gali šaudyti iš lankų ir gaukite bent penkis arklius. O aš su Koma ir likusiomis merginomis iki sutemų nusigausime iki kito kaimo. Medžiotojų ten pakankamai daug. Visus veskite čia! Apsupsime iš pilies vedančius takus ir tada pasikalbėsime su užgrobėjais.
- Čia jau panašiau į tai, ko reikia! - nudžiugo Benkartinas.
- Taip, o mūsų trigalvis keturkojis tegu laksto su tavimi. Įvarys daugiau baimės ir pagarbos. Andromeda, gali išskirstyti merginas?
Vadė linktelėjo ir kažką pasakė Stiksei. Ši greitai padalino būrį į dvi dalis.
- Andromeda...
- Taip, žinau, - atsakė ši. - Prižiūrėsiu Benkartiną.

--- ---

Atsisveikinę su didenybe ir Andromeda, iškeliavome į tolimesnį kaimelį, kuris vadinosi Brota. Planas iš tiesų buvo paprastas – priversti pilies pagrobėjus gerai pagalvoti, nes be ten laikomų karių ir ginklų, jie daugiau nieko neturėjo – nei maisto, nei žmonių pagarbos. Man ramybės nedavė tik vienas klausimas – kas viską ėmė kontroliuoti po Kėbulo mirties?...

Brotą pasiekėme jau sutemus. Kai žmonės, išvydę mus ėmė skubiai skirstytis po savo namus, supratau, jog mūsų ginkluotas būrys tikriausiai nėra pirmas, aplankantis juos pastarosiomis dienomis.
Susiradome seniūną, kuris mane pažino. Žmogelis jis buvo senas ir nedidukas, bet reikalą suprato puikiai. Kadangi prieš mus kaime jau lankėsi du „mokesčių rinkėjų“ būriai, jis mielai sutiko padėti. O kai sužinojo, kad daili juodaplaukė šalia manęs – Cacos princesė, jo ryžtui nebeliko ribų. Iš jo trobos mes persikėlėme į kaimelio pasitarimų salę – užeigą, kur greitai susirinko smalsuoliai ir visi pakviestieji.
Seniūnas vos ne dviem žodžiais paaiškino visą reikalą, aš paaiškinau savo planą ir savanorių (ypač iš apiplėštųjų tarpo) atsirado pakankamai daug. O kai seniūnas visiems pasakė, jog jų tarpe yra seniai žuvusia laikyta princesė, entuziazmas salėje išsipūtė lyg rauginta tešla. Galima buvo pagalvoti, kad tuoj visi bus įšventinti į riterius, ko iš tiesų nė vienas sveiko proto žemdirbys nenorėjo. Aš juos puikiai supratau. Jiems tereikėjo to, ką jie ir taip beveik turėjo – žemės, maisto ir gyventi netrukdančio valdovo. Kadangi pastarasis dabar stovėjo prieš juos moters pavidalu, jie padarė kaip visada – nusilenkė Komai, tuo patvirtindami savo ištikimybę.
Iš Brotos išjojome naktį. Kaimiečiai paskolino visus savo žirgus, o dar dvidešimtį teko pasiskolinti gretimo kaimo. Mūsų būrelis padidėjo keturiasdešimčia ryžtingų fizionomijų – daugiau nei pusė kaimo vyrų nusprendė pasilinksminti.

Pilį pasiekėme apie vidurnaktį, kur mus pasitiko Andromedos pastatyta ginkluota iki dantų sargyba. Jie jau buvo perspėti apie mūsų būrio pasirodymą, todėl nebuvo paleista nei viena nereikalinga strėlė.
Kadangi iš Cacos pilaitės vedė tik vienas takas, apsupti pusę kalno žmonių visai pakako. Kitoje pusėje šlaitas buvo per status, čia nusileisti galėjai nebent virvėmis, todėl ten palikome budėti dešimtį sargybinių.
- Jokių naujienų, - pranešė Andromeda. - Niekas iš pilies neišjojo ir niekas nebandė ten patekti.
- Kiek gavote žmonių? - pasmalsavau.
- Dvidešimt keturis. Ir dar penkios moterys pasisiūlė atnešti maisto iš ryto. Benkartino kalba buvo silpna, tačiau mes turėjome cerberį, kuris pakankamai visus įtikino mūsų sumanymų rimtumu. - Andromeda ironiškai šyptelėjo. - Dar buvo atėjęs dailidė ir padėjo miške suręsti pastoges nuo lietaus.
- O kaip tu pati?
- Aš? Viskas su manimi gerai, jaučiuosi savo vietoje.
- Ten, viduje gali būti labai daug karių...
- Jie tik žmonės. - Abejingai atrėžė vadė, o paskui staiga nusišypsojo. - Keista, kad kardininkės vis dar drauge. Aplinkui tiek vyrų ir tiek galimybių pasitraukti. Aš juk jų nelaikau. Bet jos vis vien drauge...
- Juk jos neturi kur eiti. Ir tu neturi. Tai kur tu trauksi, Andromeda?
- Nežinau, - vadė pasikasė petį. - Gal po šio mūšio sužinosiu.

Pilyje iš mūsų slėptuvės jokių gyvybės požymių nepamatėme, todėl nieko apie būsimą mūšį pasakyti negalėjau. Be abejo, pilies sargai turėjo pastebėti mūsų laužų šviesas kalno papėdėje ir pasakyti tai savo vadams. O vadai tikriausiai jau galvoja apie slaptus atsitraukimo kelius, jeigu yra pakankamai protingi...
- Žinoma! - pašokau, išjudintas savo minties. Kandas pakėlė vieną iš trijų savo galvų ir klausiamai pažvelgė į mane. - Atsitraukimo keliai! Juk tokia pilis privalo turėti slaptus atsitraukimo tunelius! Benkartinai!
Didenybė kažką plepėjo su pora medžiotojų. Galbūt rado bendrą temą – arklių šukavimą, ar ką nors panašaus. Išjudintas mano baubimo, jis greitai atbėgo, pasiruošęs kardą.
- Kur slapti atsitraukimo keliai iš pilies? – paklausiau. - Juk turi būti kažkur miške, ar ne?
Princas suraukė antakius ir po sekundės papurtė galvą:
- Ne miške. Yra siauras takas po kalnu, bet jis išveda į statų skardį, kur upelis išteka. Ten aš pastačiau sargybą.
- Šaunuolis, - pagyriau princą, kuris staiga sodriai nuraudo iš džiaugsmo, kad gerai padarė. - O kaip patekti į jį iš pilies?
- Katakombose yra tuščias sarkofagas. Jame laiptai.
- Lengvai atsidaro?
- Pakankamai... - princas prisimerkė ir įtariai pasiteiravo. - Ar tik nesiruoši eiti į pilį?
- Ruošiuosi. - Linktelėjau. - Tik ne su tavimi. Ten reikės labai tylaus žmogaus.
- Gaila... - supūkštė didenybė. - O aš taip gerai kaunuosi...
- Gal kitą kartą. Kai bus ramu, aš užimsiu tavo pilį, o tu galėsi ją iš manęs atiminėti.
- Nejuokinga...

Nuėjau pas Andromedą ir papasakojau savo sumanymą. Ši greitai suprato.
- Tai geriau, negu laukti jų pirmo žingsnio, - palinkčiojo ji.
- Ir aš taip manau. Turi dar vieną tylią žvalgę?
Žvalgė atsirado. Lankininkė, truputį žemo ūgio, bet labai profesionali. Vadino ją Hera.

Patraukėme keturiese. Benkartinas rodė kelią, Andromeda su savo kare saugojo užnugarį.
Pastatytą sargybą pamatėme greičiau, nei jie mus. Buvo užkūrę tokį laužą, kad ugnis siekė trijų žmonių aukštį, už ką Andromeda išpėrė kailį vyresniajam. Pastarasis tik žiopsojo į moterį išpūtęs akis ir linkčiojo galvą, nes apie karą nieko neišmanė. Jis buvo medžiotojas, todėl jautėsi kaip medžioklėje su varovais. Andromeda buvo karė ir netgi medžioklėje jautėsi lyg kare. Paaiškinusi padėtį ir priežastis, liepė išspardyti malkas ir palikti tik žarijas.

Upelis šiuo metų laiku buvo išsekęs, todėl perbristi jį nebuvo sudėtinga. Benkartinas įvedė mus tarp dviejų didelių uolos gabalų ir nesunkiai atrado keturkampį plotelį uoloje, kuris tikriausiai atsidarinėjo iš vidaus. Kad ir kaip stengėsi princas, o po jo ir aš, nesugebėjome atverti įėjimo į tunelius.
- Čia tikriausiai tyčia taip padarė, kad smalsuoliai nelandžiotų kur nereikia... - subambėjo didenybė. - Teks grįžti ir laukti, kol jie išeis su balta vėliava.
- Abejoju, ar jie iškels baltą vėliavą. - Papurtė galvą Andromeda. - Pilyje jie turi tavo motiną. Aš jų vietoje tiesiog pastatyčiau ją ant sienos, prikiščiau peilį prie gerklės ir pareikalaučiau maisto mėnesiui. O po to – kad visi kuo greičiau išsiskirstytų.
- Įdomu, ką jie dar be karalienės turi? - sumurmėjau. - Reikėtų atimti iš jų visus kozirius, bet pirmiau reikia atidaryti šias sumautas duris.
Mes pabandėme dar kartą. Iš visų jėgų, net akmeniu pataranavome, bet laimėjome menkus įbrėžimus paviršiuje.
Nuvargę susėdome pailsėti. Aš rimtai pradėjau svarstyti galimybę kopti stačia uola ir įsigauti į galinį kiemą, kur greičiausiai būčiau nesunkiai pastebėtas. O ko dar griebtis?
- Manau, laikas grįžti, - tarė Andromeda. - Gal jie jau bus pasiuntę savo žmogų deryboms?
- O kaip mano mama? - paklausė paniuręs princas.
- Ką nors sugalvosime...
Jis abejodamas pažvairavo į vadę. Ši trūktelėjo pečiais.
- Aš tau nieko negaliu dabar...
Staiga mes aiškiai išgirdome tylų krebždesį.
Garsas sklido iš už plokštės ir atrodė, kad kažkas stengiasi paveikti jos atidarymo mechanizmą.
- Kas per... - pradėjo princas, bet žvalgė uždėjo delną ant jo srėbtuvės ir aštriu žvilgsniu pažvelgė į plokštę.
Ši lengvai pasislinko ir dingo angoje, o į išorę išlindo sutinęs vyriškas veidelis. Žmogus apstulbęs pažvelgė į mus.
Kadangi sėdėjau arčiausiai, čiupau jį už gerklės ir ištempiau į pilnaties šviesą, o žvalgė vikriai paleido strėlę į angos tamsą. Viduje kažkas krioktelėjo ir nurimo.
- Kiek jūsų? - atleidau gniaužtus.
- D-du! - išstenėjo bėglys, gaudydamas orą. Jis buvo apsivilkęs lengvus grandininius šarvus ir turėjo prie šono kardą. Ir kažkokį įtartiną maišelį, kurį skubiai pagriebiau.
- Jeigu meluoji, tu lavonas!
- Aš nemeluoju, mūsų tikrai du!
Karys buvo tiek išsigandęs, kad atsakymus pyškino neužsikirsdamas. Nusprendžiau, kad vis dėl to sako teisybę.
- O kas anoje pusėje pasiliko?
- Sargyba! Keturi su kardais! Alenas, Mirkošius, Bermalas ir...
- Gerai, tiek smulkiai nereikia, aš su jais negersiu. Kas pilyje sukėlė maištą ir jums vadovauja?
- Ministras! Kastoras jo vardas. Jis iš Alibaho ir...
- Kastoras?! - surikau. - Būtent tas, apie kurį mažiausiai galvoji... Na nieko, jis dar atsiims savo!
Atrišau maišelį ir ant žemės pasipylė auksiniai ečupai.
- O šitas turtas kam? - primygau vargšą koja.
- Mane pasiuntė su auksu, kad pasamdyčiau žudikus Bakucoje! Kastoras norėjo juos įmaišyti į jūsų tarpą, kad nužudytų vadus...
- Šunsnukis nekvailas, - pažvelgiau į Benkartiną. - Myli gi jis tave, mokiny. O tu pamiegok!
Stuktelėjau pasiuntiniui į makaulę ir jis užmigo. Andromeda tuo tarpu ištraukė iš tunelio antrojo lavoną.
- Nešk šitą pas tuos dešimt sargybinių, tegu pasaugo. - Paliepiau Benkartinui. - Galite ir ugnelę didesnę susikurti. O mes aplankysime sargybą aname tunelio gale.

--- ---

Tunelis po kalnu vingiavo kaip kokia pakaruoklio virvė, nuo kurios ką tik nukabino lavoną. Jeigu ne dviejų pasiuntinių atneštas žibintas, būčiau ne vieną kartą prasiskėlęs galvą. Čia buvo vandens, kažkokių švytinčių kerpių ir žiurkių. Visą žiurkyną užveisė po savo rūmais Kėbulas.
Pasiekę laiptus, užgesinome žibintą ir įsiklausėme.
Viršuje buvo tylu. Tik vanduo nuo lubų lašėjo ant nukelto dangčio.
Aš jau būčiau pradėjęs drąsiai kopti laiptais, jeigu ne garsus krenkštelėjimas.
- Bermalai, tu girdėjai ką nors? - paklausė balsas.
- Ne, o kas yra? - atsiliepė antras.
- Man atrodo, jog girdėjau žingsnius.
- Baik, čia nieko nėra. Tik numirėliai. O numirėliai nevaikšto. - Atsakė Bermalo balsas.
- O jeigu?...
- Kas „jeigu“?
- Kas, jeigu jie vaikšto?
- Tau galvoje negerai? Eik ir uždek šviesą, nes po tavo plepalų baisu darosi!
- Kastoras įsakė nedegti.
- Taip, Kastoras įsakė ir neplepėti! O jeigu tamsta jau pragydai, tai ir šviesą uždek!
Sargybinis sužvangino savo šarvais.
Man ant peties nusileido ranka. Tai buvo Hera.
- Leiskite mane! - sušnabždėjo ji. - Aš žinau, kaip juos sudoroti!
Ir nelaukdama mano sutikimo, ji ėmė kopti laiptais. Ji išsitraukė strėlę, suspaudė ją dviem pirštais ir staiga šoko iš sarkofago į katakombas pas keturis sargus.
- Ei, kas per...
Rėkė tikriausiai tas pats Bermalas, bet staiga jis gailiai sucypė, o su juo kartu ir kiti trys. Man į akis tvykstelėjo akinamas šviesos pliūpsnis, po kurio katakombose prasidėjo visiška sumaištis. Žvangėjo šarvai, vyrai rėkė nesavais balsais, Heros lanko styga dusliai sušvokštė keturis kartus.
Tyla ir visiška tamsa...
- Kas čia buvo? - kumštelėjo mane vadė.
- Ką aš žinau? Turėtum savo merginas geriau už mane pažinoti.
- Galite ateiti, - atsklido žvalgės balsas iš vidaus.
Sargybiniai gulėjo negyvi. Jų kakluose styrojo strėlių kotai. Hera skubiai išrovė savo strėles ir nuvalė jas, kad galėtų panaudoti dar kartą. Aš klausiamai pažvelgiau į žvalgę. Ši atsmaukė rankovę ir parodė plačią, baltą apyrankę.
- Saulės šviesa. Vodano dovana. - Lakoniškai paaiškino.
Aš palinkčiojau ir pažvelgiau į Andromedą.
- O ką tau padovanojo, jei ne paslaptis?
- Nieko. - Vadė parodė savo kardą. - Jis tik prakeikė kažkokiu amuletu mano ginklą. Pasakė, kad jis niekada nesulūš ir neatšips. O tau ką?
Parodžiau durklą, kuris šiuo metu buvo visai nenaudingas.
- Reikėjo paklausinėti merginų, gal kuriai senis padovanojo kokį daiktą, kuriuo būtų galima nesunkiai užimti priešiškas pilis... - užsisvajojau. - Gerai, eime.
- Gal pasakysi, kur mes einame?
- Į tarnų sparną. Ten turėtų būti drabužių, kuriais galėtume persirengti. Su šitokia apranga mes toli ir tyliai nenueisime.
Kadangi pilį pažinojau tik aš, jos neprieštaravo. Išėjimai iš katakombų buvo du, vienas vedė į didikų sparną, todėl netiko. Kitas slėpėsi po ginklų sandėliais, netoli išėjimo į sargybos takus. Lyg ir tiko, tik sargybos reikėjo pasisaugoti.
Ten mes ir išlindome lyg žiurkės iš kiauro maišo.
Prieš įlėkdamas į laiptinę žvilgtelėjau į kiemą – ten, sargybos takuose, būriavosi keli tuzinai vyrų ir labai įdėmiai stebėjo kažką už sienų. Įtariau, į ką. Tikriausiai jau pasiuntė saviškį aiškintis, kodėl jie nebegali išjoti iš pilies siaubti kaimų.
Laiptai vedė į ilgą koridorių, kurio abiejose pusėse buvo daugybė durų į tarnų kambarius. Koridoriumi į mus ėjo vieniša tarnaitė, kurią mes be jokių ceremonijų įtempėme į vieną iš patalpų. Viduje sėdėjo dar dvi. Pamačiusios mus, jos išvertė akis, bet neišleido jokio garselio.
- Prisimenate mane? - parodžiau į save. - Aš tarnavau karaliui ir saugojau šiuos rūmus nuo velnių! Dabar aš atėjau išvesti karalienės ir noriu žinoti, kur ji yra!
- Mes nežinome, - po trumpos pauzės atsakė viena. - Kastoras mūsų į jos kambarius neįleidžia. Tik viena tarnaitė ten patenka, bet ją laiko kitur. Ministras nenori jokio maišto viduje.
- Gudrus niekšas... - sumurmėjau. - O kas ta tarnaitė? Kur ją rasti?
- Tai Anika. Juodaplaukė iš Nakros. Manau, Kastoras apgyvendino ją netoli savo kambarių. Ten labai daug sargybos. O karalienės kambario mes nežinome. Mes net Anikos nematėme jau visą savaitę.
- Surasime, - nuraminau. - Dabar padėkite šioms ponioms persirengti tarnų rūbais. Ir atsiminkite, kad jeigu bandysite mus išduoti, jums tai geruoju nesibaigs! Pilis apsupta, anksčiau ar vėliau mes įžengsime čionai pro vartus.
Tarnaitės sukruto, vykdydamos paliepimą.
- Nesijaudinkite, pone, mes ištikimos karalienei, - pasakė viena jų.
- Tikiu. Ir suraskite man tarnų rūbus. Eisiu ir aš pasivaikščioti.

Man atnešė išplautus baltus drabužius, aš skubiai pasimatavau. Kelnės buvo šiek tik per didelės, bet diržas problemą išsprendė. Atrodžiau kaip tikras kvailys, bet kaip tik tokie ir vaikščiojo pilies koridoriais, vykdydami didikų įsakymus. Peilį paslėpiau po marškiniais, o visą kitą užkišau už spintos. Kai tarnaitės su kardininkėmis grįžo, aš jau buvau pasiruošęs.
- Jaučiuosi suvaržyta... - Andromeda pešiojo suknios rankovę. - Kokia kvaila mada! Mano drabužiai buvo daug patogesni!
- Aš neturiu kur paslėpti lanko, - pasiskundė žvalgė.
- Tau jo ir nereikės, - pasakiau. - Imsime tik peilius ir stengsimės nesimaišyti po kojomis kvailiems didikams. O šiaip atrodote puikiai.
Andromeda pašaipiai purkštelėjo ir dar kartą patampė suknią.

Koridoriuose sargų beveik nepastebėjome, kas palengvino mūsų darbą. Aš užsukau į virtuvę, iš storos virėjos nugvelbiau padėklą su vandens ąsočiu ir tada pabandžiau užsukti į didikų sparną.
- O čia saugoma, - pastebėjo Andromeda.
- Taip, bjaurūs sargybiniai patruliuoja. Manau, aš čia eisiu vienas, o judvi pasiruoškite išvalyti kelią man ir karalienei, nors jis ir taip beveik švarus... Tikėkimės, kad sargyba ir toliau grožėsis už sienų surengta apsuptimi.
- O jeigu teks žudyti? - pasitikslino Andromeda. - Kas, jeigu jie sugalvos grįžti?
- Lavonų koridoriuose bent nepalikite. O jeigu karalienė pajudės, pradėkite rėkti, jog vartus kieme laužia. Gal patikės.
- Tavo planai visada laikosi ant labai plono siūlo, - pastebėjo vadė.
- Betgi veikia, ar ne? - mirktelėjau jai ir nuėjau su padėklu ir vandeniu pas sargybą.
Vienas palydėjo mane įtariu žvilgsniu, o kai iki jo beliko keli žingsniai, staiga žengė į priekį ir teatrališkai pastojo man kelią.
- Tau kur?
- Nešu Anikai vandenį. Kad karalienei nuneštų.
- Kas liepė?
Mintyse perkračiau visus seniau girdėtus tarnų vardus ir paminėjau vieną.
- Tavo veidas labai įžūlus, tarne!
- Na... atsiprašau...
- Gerai, eik. Ir pasistenk būti nuolankesnis.
Praeidamas mintyse nusikeikiau. Neturėjau supratimo, kaip nutaisyti nuolankią išraišką, todėl pasistengiau atrodyti susirūpinęs.
Ir iš tiesų – kurios durys? Kambarinė sakė, jog netoli Kastoro apartamentų, bet čia buvo net keturios durys. Aš žengiau link artimiausių.
- Kur eini? - išgirdau sargybinio balsą. - Anika priešingoje pusėje.
- Ačiū, pone.
- Jau geriau... - suniurnėjo patenkintas sargybinis. Aš atidariau duris ir įlindau į menę.
Pirmoje jos pusėje nieko nebuvo, o antrojoje kažkas tyliai krebždėjo.
- Anika! - pašaukiau.
- O štai ir atėjo piktadariai. Na, man lyg ir metas. Aš tavęs pasiilgsiu, mano karaliene... - išgirdau liūdnoką merginos balsą. Kažkas subildėjo, sutratėjo, o mane apėmė negera nuojauta.
Padėjau padėklą su ąsočiu ant žemo medinio staliuko ir pažvelgiau už pertvaros.
Kambarinė spardėsi ore, kybodama storoje kilpoje. Šalia, ant žemės gulėjo nuspirta kėdė.
- Kvaiša, ką čia dirbi?! - surikau, traukdamas peilį. Merginos veidas pamažu mėlo, ji visiškai nieko negalėjo padaryti kilpai, kurią puoliau pjauti. Virvė buvo dervuota ir stipri. Iš šešto ar septinto pjūvio pavyko nuleisti merginą ant grindų. Tik tada ji gavo progą įkvėpti oro.
- Aš atėjau išgelbėti karalienės ir tavo pagalbos šiuo metu man labai reikia, aišku?! - nervinausi, traukdamas kilpą nuo Anikos kaklo. - Pasistenk nenumirti, kol pilis vėl atiteks teisėtiems valdovams, ką?
- Tu... tu tikrai... išgelbėsi? - gaudė orą tarnaitė.
- Aš ir tave išgelbėsiu, jei tau tai svarbu. Bet dabar daug svarbesnė yra karalienė. Kur ji?
- Raštininko bibliotekoje! Kastoras ją laiko ten. Aš jai nešiau maistą ir pasakojau apie Kastoro ketinimus, kuriuos sargybiniai perpasakoja vienas kitam. Bet dabar karalienė nori mirti, o su ja kartu ir aš...
- Savižudžių pilis!... - nusispjoviau. - Net nesvajok! Jeigu būtum pažvelgusi pro langą, būtum pastebėjusi, jog pilis apsupta ir tuoj bus užimta. Tau svarbiausia laukti čia ir nieko neleisti į vidų, aišku?
- Kastoras už trijų valandų lieps nešti maistą mano valdovei...
- Tai nunešk. Ir grįžusi papasakok, kad karalienė viską suvalgė. Tegu šunsnukis nieko nesužino apie jos dingimą.
- Tu tikras riteris! Aš...
Bet aš jau apsisukau eiti, nesiklausydamas jos tauškalų. Biblioteka buvo visai netoli, tiktai kitame aukšte. Ir tas aukštas turėjo vieną trūkumą – vienintelį išėjimą, vedantį pro mano sutiktus sargybinius. Jeigu ten pasukčiau, jie kaipmat suprastų, kad aš nesiruošiu grįžti į tarnų sparną.
Vadinasi, sargybą reikėjo pašalinti.
Kai išėjau iš Anikos apartamentų, sargybiniai kaip tik kažkam atidavinėjo pagarbą. Kad ir koks tai buvo viršininkas, jo žingsniai nutolo į Andromedos pusę, o sargybiniai atsisuko į mane.
- Dink iš čia, tarne! - suurzgė vienas, aiškiai nekenčiantis visos tarnų giminės. - Tu ir taip čia pakankamai ilgai!
Antrasis šnypštelėjo nosimi ir atsirėmė į sieną. Aš susimąsčiau, kurį man reikėtų paguldyti pirmą. Ir ar iš viso reikia užmušti...
- Apkurtai? - pirmasis patraukė į mane. Jo kardas tabalavo pašonėje. - Eik į savo kiaulidę, mikliai!
Vadinasi, reikia. Vėliau bus mažiau problemų. Tik kur juos paguldyti?...
- Jis tavęs išsigando. - Nusijuokė antrasis sargybinis. - Net sustingo iš baimės, matai?
- Tuoj aš jį išjudinsiu. Kaip tik neseniai pasikausčiau batus.
Pirmasis jau buvo piktas kaip reikiant. Jo svoris buvo maždaug toks pats kaip mano, antrojo truputį mažesnis. Nusprendžiau, kad man turėtų pakakti jėgų nutempti juos iki bibliotekos.
Sargybinio ranka jau siekė mano kaklo, kad sugniaužtų ir patrauktų mane ten, kur jam reikia. Kita jo ranka tvirtai gniaužė kardo rankeną. Bet kardas nebuvo ištrauktas.
Kai jis palietė mano kaklą, aš išsitraukiau peilį ir brūkštelėjau ašmenimis per nagus, laikančius kardą. Atsitraukęs užsimojau ir sviedžiau peilį į antrą sargybinį. O šis, pajutęs nelauktą skausmą, kilstelėjo ranką ir nustebęs dėbtelėjo į kraują, tekantį iš pirštų. Ant jo kardo rankenos nusileido mano ranka ir aš ištraukiau jo ginklą. Kas įvyko vėliau, manau, didelės fantazijos neprireiks niekam susiprotėti. Į kaklą, žinoma. Kad nerėkautų priešmirtinių šūkių...
Antras sargybinis taip pat tyliai gargaliavo. Peilis styrojo išlindęs iš jo kaklo. Pasiėmiau jį, tada čiupau už kojų abu kūnus ir šiaip ne taip nuvilkau abu iki laiptų. Čia buvo tamsiau. Grįžęs paprašiau Anikos, kad išvalytų kraują prie durų, kol niekas nepamatė.
Eidamas prie abiejų lavonų mintyse teisinau save, kad kitos išeities nebuvo. Juk arba jie, arba daugiau nekaltų žmonių. Nors ir jie nebuvo nekalti...
Nulipau laiptais ir pažvelgiau į apatinį koridorių. Čia buvo tik vienas sargas, miegantis prie bibliotekos durų ir taip marinuojantis laiką. Tyliai prie jo prislinkęs pamačiau, jog šitas – visai senas, jau gerokai raukšlių pavagoto veido. Aš jį prisiminiau. Jį vadino lyg ir Kermoku, sargybinis buvo gana geros širdies. Kaip jis galėjo prisidėti prie Kastoro šutvės?...
- Kermokai! - papurčiau miegalių. - Kelkis, Kermokai!
Senis pašoko ir išsitempė lyg atpalaiduota styga. Kurį laiką pasvyravo lyg girtas, tada pastebėjo, jog prieš jį – ne sargybos viršininkas.
- Kas tu toks?...
- Ar pažįsti mane, Kermokai? – palinkau arčiau prie senio.
- Edvardas... Bet kaip tu čia patekai? Kaip tave įleido?
- Neįleido manęs, aišku? Pats atėjau. O kaip tu čionai atsiradai, kartu su šitais išdavikais?
- Argi aš turiu iš ko rinktis? - gailiai paklausė Kermokas. - Man aiškiai pasakė – arba aš su jais, arba aš negyvas. Tai tiek to senojo Kermoko... Va, saugau duris ir džiaugiuosi, kad neverčia joti plėšti kaimų. Norinčių ir taip visą laiką per akis.
- O ar nori eiti su manimi?
Kermokas nusiėmė šalmą ir pasiglostė plaukus.
- Jeigu tu mane išvesi, aš eisiu, kur akys veda, Edvardai. Per senas aš tokiai tarnybai. Geriau grįšiu pas žmoną ir išvyksime abu į Bakucą.
- Tuomet eime, pasiimkime karalienę, seni. Galėsi man padėti.
Kermokas energingai palinkčiojo ir išsitraukė raktus. Žinoma, jis miegodamas negalėjo girdėti, ar karalienė pasikorė, ar laukia ko nors gyva ir sveika. Bibliotekoje langai buvo ir valdovė galėjo pamatyti apačioje susibūrusius medžiotojus bei kardininkes.
Sargybinis atidarė duris, stabtelėjo ir leido man praeiti. Aš žengiau pro duris ir išvydau valdovę, keliančią taurę prie lūpų. „Dar viena savižudė“ – pagalvojau, sunkiai atsidusdamas.
- Jeigu jūs tai išgersite, mes nebegalėsime jūsų išvesti iš pilies pas jūsų sūnų ir dukterį! - griežtai pasakiau.
Karalienė nustebusi pažvelgė į mane ir kreivai šyptelėjo.
- Aš po vienos taurelės vyno paprastai dar paeinu, - tarė ji. - Nuodai kitoje taurėje. Ir dukrą aš jau seniai praradau, velnių medžiotojau.
- Tuomet mes ją suradome. Princesė Koma kalno papėdėje, kartu su kitais sukilėliais.
Karalienė nustebusi pažvelgė į langą ir padėjo taurę ant stalo.
- Tuomet tikrai anksti keliauti į anapus. Ar tu sugebėsi mane išvesti iš čia?
- Na... tai nebus lengva. Tik ne su šiais drabužiais.
- Ką tu man siūlai?
- Palaukite, jūsų didenybe, aš tuoj grįšiu! - šūktelėjau, jau bėgdamas koridoriumi. Užlėkiau laiptais, čiupau abu sargybinius ir nuvilkau juos žemyn. Uždusęs įtempiau abu į biblioteką ir pergalingai parodžiau apstulbusiai valdovei:
- Štai jūsų nauji rūbai, karaliene!

--- ---

Aš vilkėjau aukštesniojo sargybinio šarvus. Karalienė mažesniojo. Kermokas ėjo šalia savo uniforma. Visi tylėjome, nes visiškai pakako ir šarvų žvangėjimo. Pakeliui pasiėmėme Aniką, kuri baigė valymo darbus ir dabar sėdėjo nekantraudama.
Andromedos su Hera neradome. Sargybos taip pat, kas labai nudžiugino.
Iš kiemo atsklido Kastoro balsas. Senasis niekšas kalbėjosi su kažkuo už sienų. Turbūt vyko derybos.
- Greičiau, į tarnų sparną! - įtempiau karalienę į siaurą praėjimą. Užlipę laiptais, Andromedos neradome ir ten. Koridorius buvo tuščias, o visos trys kambarinės tebesėdėjo surištos taip, kaip palikome. Išvydusios karalienę, jos išpūtė akis, o tada ėmė mykti, bandydamos kažką pasakyti. Kermokas atrišo jas.
- Perrenkite karalienę tarnų rūbais! Greičiau! - sukomandavau.
- Betgi... netinka... - suabejojo viena.
- Greičiau! - treptelėjo koja karalienė ir visos trys puolė vykdyti įsakymo. Kai visos moterys dingo už širmos, atsidarė durys ir vidun įvirto Andromeda su žvalge. Pastaroji buvo net išraudusi nuo įtūžio.
- Šitokia nepagarba! - šūktelėjo ji, žiūrėdama į Kermoką. - Jeigu šioje pilyje visi vyrai tokie nepagarbūs, aš verčiau būčiau pasilikusi pragare!
- Nusiramink tu! - kumštelėjo ją vadė. - Viskas pasibaigė! Juk laimėjai tu, o ne jis!
- Geriau neturėti tokių pergalių...
- Kur judvi buvote? - pasmalsavau, traukdamas iš už spintos savo ginklus ir drabužius.
- Valėme tau kelią! O šitas kas toks? - kilstelėjo smakrą į Kermoką Andromeda.
- Kermokas. Geras žmogus blogoje kompanijoje.
- Aš padėsiu jums, kiek leis mano jėgos, - linktelėjo senis, nelabai suprasdamas, kas prieš jį stovi.
- Malonu... - vadė dėbtelėjo į mane. - Tai štai, stovėjome mudvi ir stebėjome, kad viskas būtų tvarkoje. Ir iš kažkur išlindo keturi netašyti stuobriai su šarvais. Pamatė mus ir pradėjo meilintis. Ir dar taip meilintis, kaip dar gyvenime nesu regėjusi. Kažkas panašaus į „Ė, pupa, aš žinau kur stovi mudviejų lova! “
- Kas tada?
- Tada du kažkur dingo, kiti du pasiliko. Ir iš karto ėmė siūlyti ieškoti tos „mudviejų lovos“. Kadangi jie stovėjo ant tau reikalingo tako, aš nusprendžiau nusileisti ir nueiti su vienu iš jų į kambarį.
- O aš nuėjau su kitu, - įsiterpė žvalgė.
- Jie smirdėjo siaubingai! - Andromeda atsinešė savo rūbus ir pasislėpė už širmos. - Nejaugi jiems čia neduoda nusimaudyti?
- Duoda, tik ne visi nori. - Greitai pasakė Kermokas.
- Tai tikriausiai šitas ypač nenorėjo. Kai pradėjo lįsti bučiuotis, maniau, uždusiu... Neištvėriau ir spyriau jam į tarpukojį. O kad mažiau rėktų, surišau antklode.
- Tai jis gyvas?
- Maniškis irgi gyvas, - suburbėjo žvalgė. - Atsiims savo, kai užimsime pilį.
- Tai neturėtų būti sunku, - pritarė vadė. - Karaliaus armija atrodo gana išgverusi. Bent šiokia tokia paguoda.
Grįžo karalienė. Dabar ji atrodė visai nekarališkai – paprasta tarnaitės suknia ir pilki bateliai. Andromeda išlindo iš už širmos, sagstydamasi sagas, pažvelgė į ją abejingu žvilgsniu ir būtų palaikiusi ją eiline tarnaite, jeigu karalienė nebūtų prabilusi pirmoji:
- Aš pasiruošusi. Ar mes neturėtume paskubėti? - pasmalsavo našlė.
- Aš tuoj persirengsiu, - sukrutau. - O jūs susipažinkite. Andromeda, čia Žaliojo Kalnyno karalienė Lyla.
- Tai štai kaip atrodo karalienės... - išgirdau, prieš dingdamas į kitą kambarį.

--- ---

Kastoras bendravo su pasiuntiniais paradinėje pilies pusėje, todėl niekas nematė, kaip šeši žmonės išlindo iš tunelio ir perbrido upelį. Tuo labiau neišgirdo karalienę sveikinančių šūkių, kuriais pasitiko sargybos poste budėję medžiotojai, o Benkartinas dar užriaumojo savo bosu: „Labas, mama!!! “.
Žinoma, palikti karalienę su tokia menka apsauga nebuvo protinga. Mes patraukėme pažiūrėti, su kuo taip azartiškai plepėjo Kastoras.

Koma pasitiko mus didelėje, miške suręstoje pastogėje, kurioje medžiotojai tarėsi, kaip teisingai reikėtų pulti pilį. Mes mandagiai išnykome iš akių, kai Koma susitiko savo motiną ir abi pasiliko valandėlei pasidžiaugti viena kita. Nuėjau pasižiūrėti, kas dedasi prie pilies. Benkartinas nusekė iš paskos, pasiėmęs savo skydą. Dangus pamažu švito.
Kastoras su savo vyrais vis dar šūkavo nuo sienos. Apačioje, prie vandens griovio stovėjo du medžiotojai su balta vėliava ir klausėsi ministro pasakų. Kai į kalną pradėjome lipti aš su Benkartinu, sargyba sušurmuliavo ir Kastoras iš karto atkreipė į mus dėmesį.
- Tu geriau pasilik, - sustabdžiau savo mokinį. - Ten arbaletininkų visa kuopa. Ir duok man savo skydą. Aš pasikalbėsiu su senuoju šunsnukiu vienas.
- Betgi... - pradėjo didenybė, bet patylėjęs pats persigalvojo ir davė skydą, perspėdamas:
- Žiūrėk, nesulaužyk! Ir nesubraižyk paviršiau!
- Kastorui tai pasakyk. - Nusišaipiau. - Šaudyti lieps jis, o ne aš.
Benkartinas pasiliko prie medžių, o aš nuėjau pas medžiotojus, kurie dabar žiūrėjo į mane ir laukė, kol prieisiu. Prisiartinęs aš jiems linktelėjau:
- Galite grįžti, vyrai. Mano eilė malti liežuviu.
- Sėkmės, - palinkėjo medžiotojai ir skubiai nubėgo. Tikriausiai derybos nebuvo jų mėgstamiausias užsiėmimas.
- Sveikas gyvas, Kastorėli! - surikau į viršų. - Kaip laikaisi? Ar pilis patinka?
Ministras spoksojo į mane aiškiai nepatenkintas.
- Edvardai, čia tikrai tu?...
- O ką, labai neatpažįstamas? Barzdos lyg ir neturiu.
- Pažįstu. Tik aš girdėjau, kad tu turėjai kažkokių reikalų Bakucoje, po kurių tavęs niekas nebematė. Sakė, tu iškeliavai į pragarą. Tiesa tai?
- Tiesos yra, - palinkčiojau. - Ten pasidarė labai karšta, tai nusprendžiau grįžti. O tu, matau, gerai įsikūrei.
- Ačiū.
Ryto prietemoje Kastoro išraiškas buvo sunku suprasti, bet įtariau, jog jis nebuvo sužavėtas. Kol kas jį kamavo sveikas smalsumas ir galbūt linksmino mūsų pokalbis. Tik kiek ilgai taip bus?...
- Ko tu nori? - paklausė Kastoras. - Ar tu atėjai man pranešti, jog jūs skirstotės ir atsiduodate mano valdžiai?
- Mano manymu, tai jau būtų labai oficialus pranešimas ir aš jį turėčiau perskaityti iš pergamento, stovėdamas per žingsnį nuo tavęs. Gal nulipsi?
- Aš geriau pasiliksiu čia.
- Man atrodo, tau bus šiek tiek sunku valdyti mus iš tokio aukščio, - nusišaipiau.
- Pabandysiu. Ar tie kaimiečių būriai tavo?
- Tarkime, kad pusę jų aš atvedžiau, - ramiai linktelėjau. Kastoras pažvelgė į savo vyrus, tada vėl į mane.
- Ir ko tu nori, Edvardai?
- Po šimts... - pasikasiau pakaušį. - Aš labai daug ko noriu. Karštos vonios, normalaus vyno, mylimos moters... Tik kažin, ar tu man tai duosi, ar ne, Kastorėli?
- Gal ir duočiau, - išsišiepė Kastoras. - Jeigu tu man duotum tai, ko aš noriu.
- Ir ko gi tu nori, Kastorėli?
- Pradžiai išvaikyk savo žmones. O vėliau galėtum atnešti to kvailio Benkartino galvą, kad man pagerėtų virškinimas. Juk ir tau pačiam tas vaikis – rakštis prastoje vietoje, ar ne?
- Bijau, kad vaikis šiek tiek suaugo, Kastorai. Ir jo galvą nėra taip lengva nurėžti. Netgi man, supranti?
- Suprantu. Tai palauk, kol vaikis užmigs. Kai nelaikys kardo savo rankoje, gal nebus toks pavojingas?
Sargybos gretose nuvilnijo juoko banga. Kastoras pašaipiai šypsojosi.
- Aš čia ne linksminti tavęs atėjau, - nusišypsojau. - Tik pranešti, kad šaliai tu nebereikalingas. Iki ryto turi atverti vartus ir išeiti pro juos be ginklų. Ir visi, kas su tavimi, taip pat. Antraip galėsi mėgautis savo valdžia, kol pastipsi iš bado. Čia, apačioje, tavęs niekas nemyli, aišku?
- Neskubėk, - numojo ranka Kastoras. - Tu kai ką pamiršai, senas drauge.
- Karalienę? Ji mums nebereikalinga. Gali daryti su ja ką nori.
Po tokio pertraukimo ministras nutilo gana ilgam, apstulbintas tokio pareiškimo.
- O jeigu tu tikiesi paramos iš Bakucos samdomų žudikų, tai jie neatvyks. Mes sugavome tavo abu pasiuntinius, auksą atidavėme teisėtiems savininkams Brotoje. Tavo slaptas tunelis užkimštas kamšteliu ir saugomas su visomis žiurkėmis. - Tesiau pagautas azarto.
- Mes pažiūrėsime, kaip jūs saugosite pilį, kai karalienė klyks viename iš bokštų skausmingas arijas! - staiga pratrūko Kastoras.
- Kaip nors ištversime, - pažadėjau. - Ir tu nepamiršk – rytoj be ginklų. Jeigu iki vakaro nepasirodysi, vėliau bus vėlu. Aš nebegrįšiu ir nebesiderėsiu. Sekanti tavo išeitis bus mirtis, Kastorai! Viso gero!
- Lankininkai, šaut! - suriko Kastoras man pavymui.
Aš prisidengiau skydu ir po akimirkos kelios strėlės susmigo į žemę šalia manęs. Nei viena nepataikė į skydą.
Atbulas atsitraukiau iki miško ir netrukus pilis pasiliko už medžių priedangos.
- Gražiai tu čia apie mano mamą... - pasakė Benkartinas. - Ką dabar darysime?
- Nieko. Lauksime ateinančio vakaro.
- O jeigu Kastoras nepasiduos?
- Patikėk manimi, - paplojau princui per petį. - Jis neturi pasirinkimo.

--- ---

Iki vidurdienio prie pilies nesirodė nei vienas mūsų pasiuntinys, o saugoti atvyko dar kelios dešimtys vyrų. Kastoras išsiveržti iš pilies jėga nemėgino. Turbūt nutarė, kad tokiu būdu pilis per daug lengvai atiteks mums. Su visu iždu.
Tiesa, vienas žmogus bandė išeiti slaptuoju tuneliu, bet buvo sugautas ir sugrūstas atgal į tą skylę. Kad patvirtintų ministrui, jog mes nejuokaujame.
Po pietų mūsų sargyba pastebėjo kažkokį bruzdėjimą ant sienų. Iš pilies sklido nelabai suprantami garsai, kas šiaip džiugino. Greičiausiai Kastoras jau surado, kad nebeturi karalienės, o keli jo žmonės yra negyvi. Ir dar du keistai supančioti savo pačių lovose, kas šiaip turėtų būti visai baugu ir keista. Tuo tarpu Kastoro bendrai irgi turėjo suvokti, kad jų šansai sumažėjo daug kartų. Be to, jų visų skrandžiai privalėjo groti savo maršus. Galbūt ne iš karto, gal juos dar stabdė įnirtingos virėjos pastabos, bet netrukus jos turėjo tapti bevaisės. Iš kirvio košės juk neišvirsi, kad ir kiek jų turėtum ginklų saugykloje.
Vakare vėl pakilo triukšmas. Kažkas rėkė, žvangėjo... Vėliau ant vieno iš bokštų pasirodė žmonės. Iš miško nelabai galėjau suprasti, ar tarp jų buvo Kastoras. Jie iškėlė baltą vėliavą. O netrukus ėmė vertis ir vartai.
- Nejaugi pasiduos? - nustebo Benkartinas, visą dieną miške užkandžiavęs rinktiniais kaimiškais patiekalais. Jis tingiai pasiekė savo skydą ir pasirąžė poste.
- O kas jiems belieka? - burbtelėjau.
- Jie galėjo bandyti mus pulti!
- Benkartinai, jie tikrai apie tai galvojo. Ir greičiausiai nusprendė, kad kol prijos mišką, pusė jų atsisveikins su gyvybėmis.
- Logiška.
- Taigi, jie pasirinko pasidavimą... tik kodėl niekas neišeina?
Aš laukiau pro vartus išeinančių beginklių žmonių, bet niekas nesirodė. Sargai tebemojavo balta vėliava.
- Palaukite, - sustabdžiau karališkuosius asmenis, kurie jau norėjo eiti kalbėtis. - Eisiu aš. Liepkite medžiotojams pasiruošti mūšiui.
Atėmiau Benkartino skydą ir išėjau iš medžių priedangos. Sargybiniai iš karto nustojo mojuoti ir įsispoksojo į mane. Užlipau iki apsauginio griovio.
- Ko jūs norite?
- Mes pasiduodame! - pasakė vienas iš jų. - Kastoras nebegyvas, mes jį užmušėme.
- Ir?...
- Visi išsirikiavo kieme, be ginklų. Vartai atviri, taigi, jūs galite įeiti ir įsitikinti. Pilis jūsų...
- Ką tu čia tauški? - nutraukiau jį. - Sąlygos buvo ne tokios. Jūs turite išeiti iš pilies, o ne rikiuotis savo teritorijoje. Jeigu čia spąstai, aš galiu sugriežtinti savo reikalavimus: jūs išeisite iš pilies ne tik be ginklų, bet ir be drabužių! Ir laiko tam jūs turite visai nedaug! Saulė jau žemai. Perduok Kastorui, tegu baigia žaisti savo purvinus žaidimus!
Jie sutrikę pažvelgė kažkur į kitą pusę, aš ėmiau atsargiai trauktis atgal. Neabejojau, kad čia – eilinis ministro bandymas mus pergudrauti.

Tarsi patvirtindami mano žodžius, pilies vartai užsivėrė.

Grįžęs atidaviau Benkartinui skydą ir išgėriau pusę bokalo alaus.
- Tu neklysti? - išgirdau Komos balsą.
- Ne. Senis vis dar bando išsukti uodegą, jaučiu tai.
- Kas bus toliau?
Aš linksmai mirktelėjau merginai:
- Maisto ir pastogę mes turime, moterų taip pat. Ir mūsų padėtis geresnė. Tegu apie tai galvoja pilėnai. Mums tik reikia nepamiršti saulei nusileidus duoti kokį nors gražų ženklą, kad jiems taptų aišku, į kokią košę įkliuvo.
Koma linksmai nusijuokė.
- Gražiu ženklu aš pasirūpinsiu, - staiga sukruto Cemetra, iki šiol tik nebyliai stebėjusi pilį.

--- ---

Kai saulės diskas paniro į horizontą iki pusės, pilyje vėl kažkas ėmė bruzdėti. Šį kartą daug garsiau. Kažkas užlėkė ant sienos, vejamas kelių persekiotojų. Persekiojamasis buvo žemoko ūgio – greičiausiai pats Kastoras. Jis toli nenubėgo, nes vienas iš persekiojusių paleido strėlę jam į nugarą. Tada vyrai subėgo prie lavono, užmetė jį ant krašto ir užlipo ten patys. Dviese pakėlė lavoną, įsiūbavo jį ir sviedė nuo sienos žemyn.
- Ką jie daro? - išsprūdo Komai.
- Atsikrato savo vado, - ramiai pastebėjo Andromeda.
- Tai tiek tos pagarbos... - sumurmėjau. - Jie vėl rodo mums baltą vėliavą...
Lavonas nukrito už griovio ir nusivoliojo šlaitu žemyn, daužydamasis į akmenis. Pusiaukelėje už kažko užkliuvo ir sustojo.
- Ką gi, palaukite manęs čia, - atsidusau, užsimesdamas skydą.

Šį kartą viskas atrodė rimčiau. Lavonas, įstrigęs tarp akmenų, tikrai buvo Kastoro. Pažinau jį net per kraujo sluoksnį. O mojuojantysis balta vėliava atrodė gerokai susirūpinęs.
- Ką vėl sugalvojote? - pasidomėjau nuo griovio krašto.
- Mes pasiduodame. Išeisime iš pilies, tik... ką jūs mums darysite?
- O ko jūs norite?
- Likti gyvi.
Aš pagalvojau ir palinksėjau:
- Šitiek aš galiu pažadėti. Bet negalvokite, kad jūs išsisuksite nuo bausmių! Antraip čia kas antras dar užsinorės grobti pilį!
- Kas su mumis bus?
- Jus teis. Ir jūs privalėsite sumokėti už visus padarytus nuostolius.
- Bet mes liksime gyvi?
- Aš juk pažadėjau.
Viršuje kilo mažas šurmuliukas. Po kelių akimirkų pasirodė daugiau veidų.
- Tuomet mes išeiname iš pilies be ginklų ir drabužių. Tik... ar moterys taip pat turi nusirengti?
- Jos gali likti su apatiniais rūbais, - nusprendžiau.
Sargybinis vėl su kažkuo pasitarė ir linktelėjo man:
- Gerai, bus kaip tik taip. Mes išeisime po kelių minučių.

Jis dingo. Aš nusileidau pas draugus ir liepiau ruoštis paradui. Medžiotojai jau buvo pasirengę patikrinti tuščią pilį, kiti jau laikė virves, skirtas belaisviams.
Pilies vartai atsivėrė netrukus, pro juos basi ištipeno nuogutėliai vyrai. Kai jie pradėjo rikiuotis eilėmis, aš gavau progą suskaičiuoti maištininkus.
Jų buvo aštuoniasdešimt trys. Ir dar apie tris dešimtis moterų – nuo virėjos, iki paprastos kambarinės. Visas paradas prieš pilį atrodė įspūdingai.
Kažkuris iš medžiotojų ėmė švilpauti nešvankią melodiją.
- Pirmyn! - suriko Andromeda. - Nedrįskite šaudyti! Medžiotojai – pro vartus! Visi kiti su manimi!
Kaimiečių būriai pajudėjo. Kaip ir buvo liepta, medžiotojai įsiveržė į pilį nekreipdami jokio dėmesio į nuogalius ir iš karto ėmė tikrinti viską iš eilės. Karalienė ir princas nusekė juos dėl paprastos priežasties – kas neužtruktų betikrindami iždo patalpas.
Mes tuo tarpu supančiojome belaisvius. Išskyrus moteris. Įsitikinome, kad jos – tikrai moterys ir pusę jų pasiuntėme atgal prie pilies darbų, o kitą pusę teko paleisti namo, kad pasimatytų su namiškiais ir atsigautų.
Surištus vyrus suvedė į pilį ir susodino didžiojoje salėje ant patiestų maišų. Medžiotojai mielai būtų su jais atsiskaitę vietoje, bet drausmingos kardininkės neleido.
Karalienė iš pradžių galvojo teisti juos po vieną, bet kai pamatė, koks ilgas darbas jos laukia, nusprendė skirti bendrą nuosprendį.

Ir žinoma, dabar niekas nebenutuokė, kas iš tiesų valdo šalį. Princas visur vaikščiojo ta pačia kelionine uniforma, apdorota ilgų klajonių po kitus pasaulius, nesiskutęs ir užsiauginęs valkatos vertus plaukus. Niekas nežinojo, lenktis jam, ar dar palaukti, o pats Benkartinas nekreipė jokio dėmesio. Jis daugiau laiko tą vakarą leido arklidėse, rinkdamas sau tinkamą žirgą, visokiais daiktais pildydamas iš kažkur ištrauktą sutrintą kelionmaišį ir tvirtindamas prie balno ginklus.
- Tai nepersigalvosi? - paklausiau, užklupęs jį bedirbantį.
- Tu... - pažino. - Ne, nepersigalvosiu.
- Pagalvok. Tu palieki šalį pavojingoje padėtyje.
- Ji ir taip visą laiką buvo tokioje padėtyje. Pats matei, kiek pilyje buvo karių! Manai, pasienio pustuose jų yra? Pasienio postai stovi pustuščiai, apgyvendinti paprastų žmonių. Jie ten galvijus augina ir apie karą negalvoja. O su tiek, kiek čia turime, net menko Zorhunų pulkelio nesustabdytume. Jie bet kada galėjo ateiti čia ir pasiimti visą Kalnyną po savo sparneliu.
- Tai kodėl dar nepasiėmė?
- Todėl... Jų valdovas yra mano dėdė. O du broliai paprastai nekariauja.
- Tu kalbi kitaip, Benkartinai... Turbūt užaugai.
Princas tylėjo, segdamas paskutines sagtis. Man už nugaros kažkas tyliai artėjo.
- Kur josi? - paklausė princesė Koma. Jos balsas buvo neįprastai ramus.
- Iš pradžių prie ežero. Aplankysiu Esterą. O tada nežinau. Daug priklausys nuo jos.
- Ar kada grįši namo?
- Jeigu neuždarysite vartų...
Benkartinas pasvyravo, kažką sunkiai stumdydamas mintyse, tada žengė link manęs ir staiga apkabino.
- Iki pasimatymo, mokytojau.
- Na tu... - sumurmėjau sutrikęs, - optimistas gi tu, berneli. Ar žinai, kad velnių medžiotojai tiek negyvena?
- Aš jau kaip nors. Iki pasimatymo, sese!
Jis apkabino Komą ir kilstelėjo ją nuo žemės.
- Sugrįžk kada nors, kai nusibos, - pasakė mergina. - Vartai tau visada bus atviri.
- Gal... kada nors. Perduok mamai, kad ją myliu. Ir likite sveiki.
Jis išvedė savo žirgą iš arklidžių ir įšoko į balną. Paragino ir neatsisukdamas išjojo pro vartus.

- Kas dabar bus? – paklausė Koma.
- Nežinau.
Ji ramiai pažvelgė į mane. Tada į pilį.
- O kas turėtų būti?
- Neži... - pradėjau, bet užsikirtau. Žinojau. Žuvus valdovui, viskas vykdavo beveik savaime.
- Jeigu Benkartinas būtų pareikalavęs sosto, viskas tuo būtų ir pasibaigę, - pasakiau. - Jis valdytų, tu galbūt ištekėtum ir taptum kitos šalies karaliene. Bet dabar...
Dabar greičiausiai teises į kalnyną pareikš visos aplinkinės šalys. Kiekvienas valdovas norės, kad jo sūnus vestų tave ir taptų kalnyno valdovu. Taigi, ateina svetimo valdovo laikai.
Koma tylėjo.

Nors Benkartinui niekas nesilenkė, Komai ir jos motinai lenkėsi. Jos vis dar buvo čia valdovės. Karalienė galbūt labiau nei princesė.
Todėl teismui vadovavo karalienė.
Be abejo, ji žinojo, kokį pažadą aš daviau belaisviams, todėl savo nuosprendžiu mano garbės žodžio nesulaužė.
- Jūs visi paklusote išdaviko valiai, nors kiekvienas iš jūsų galėjote pasipriešinti ir atsisakyti. Galbūt net sustabdyti Kastorą! - ištarė karalienė po ilgų pasitarimų. - Bet jūs to nepadarėte. Todėl dabar aš siūlau jums dvi išeitis, kurios vienodai nemalonios.
Tie, kurie pereis į šią salės pusę, - ji parodė į dešinę, - paklius į giliąsias geležies kasyklas ir dešimtį metų darbuosis ten, prižiūrimi sargybos. Po dešimties metų jie bus laisvi ir vėl galės gyventi su savo šeimomis, jei turi tokias.
Tie, kurie žengs į kitą pusę, turės nedelsiant palikti šalį ir niekada į ją nebesugrįžti. Jeigu jie grįš ir bus pažinti, jų laukia mirtis.
Karalienė pažvelgė į belaisvius rūsčiu žvilgsniu ir jau tylesniu balsu pabaigė:
- Metas rinktis.
Daugiau kaip pusė iš jų per pusvalandį pasirinko kasyklas. Tai buvo daugiausiai tie vyrai, kurie turėjo šeimas. Visi kiti nusprendė rinktis tremtį. Pirmieji buvo tučtuojau išvesti ir susodinti į vežimus su grotomis. Antriesiems atrišo rankas ir į juos kreipėsi Andromeda:
- Dabar naktis, o iki pasienio kelias netolimas, - tarė ji. - Jūs visi būsite lydimi iki pat ribos, jums bus duoti drabužiai ir po vieną peilį. Iki pasienio eisite būriu, ir jeigu kuris atsiskirs, bus nušautas. Už ribos jūs būsite laisvi. Paprasta, ar ne?
Vyrai pritardami sumurmėjo.
- Dar šis tas. Mes saugosime pasienį savaitę – lygiai tiek, kiek žmogui užtenka numirti iš bado dykumoje. Jeigu jūs protingi, tai nebandysite grįžti, o kuo skubiau bandysite patekti į kitą dykumos pusę. Man sakė, kad tam reikia keturių dienų. Jūsų drabužiai ir ginklai sudėti už pilies vartų. Pirmyn, ponai!
Buvę belaisviai stumdydamiesi išėjo. Juos išlydėjo budrios kardininkės.
- Ji nuostabi, ar ne? - paklausė Koma.
- Tu apie vadę? Taip, sutinku. Puiki būtų rūmų sargybos viršininkė.
- Ir aš taip pagalvojau, - palinkčiojo Koma, aiškiai galvodama apie kažką kitą.

--- ---

Tą naktį viskas grįžo į savo vietas. Tik rūmų beveik niekas nebesaugojo, išskyrus vartus – ten budėjo senasis Kermokas. Paskutinę akimirką senis persigalvojo ir nusprendė pasėdėti pilyje.
O salėje buvo susirinkę medžiotojai. Už pagalbą jiems buvo užmokėta iš pilies iždo ir  dabar vyko Kastoro šutvės priplėšto turto dalinimas jo teisėtiems savininkams.
Karalienė atrodė išvargusi. Visas šis darbas gulėjo ant jos pečių, todėl aš labai nenustebai, kai po visko ji kreipėsi į medžiotojus tokiais žodžiais:
- Aš labai dėkinga jums visiems už neįkainojamą pagalbą, kurią jau įkainojome. Jau vėlu ir jūs tikriausiai norite grįžti į savo namus, todėl aš jus sugaišinsiu tik paprašydama vienos, paskutinės paslaugos.
- Įsakykite, karaliene! - suriko kažkuris iš būrio. Vyrai pritariamai sumurmėjo.
- Jeigu jūs nukeliausite į kitus kaimus ir miestus, praneškite visiems, kad karalienė Lyla nebėra Žaliojo Kalnyno karalienė, - atsiduso moteris. - Aš per sena ir man laikas iškeliauti į karalių žemę, kaip liepia mūsų seni papročiai. Jaučiu, kad tas laikas jau atėjo.

Tyloje, kuri įsivyravo po jos žodžių, kažkas netikėtai pagadino orą. Bet tai nesumažino efekto.
- Tai... kas dabar bus mūsų valdovas? - paklausė senyvas medžiotojas, nervingai kramtydamas savo nagus.
- Mano duktė turi sulaukti jo, atvykstančio iš svetimos šalies. Toks paprotys, kai lieka tik viena princesė.
- Svetimas valdovas? – suabejojo medžiotojai, aiškiai nusivylę.
- Toks paprotys, - pakartojo karalienė.
- Ne! - sušuko princesė, eidama į salės galą. Visi atsisuko į ją.
Koma artinosi prie sosto. Ji užlipo ant pakylos ir atsisėdo į didžiulį, auksu padengtą sostą, kuris buvo per didelis netgi Kėbului šeštajam.
- Ne? - perklausė buvusi karalienė.
- Ne, - pakartojo princesė. - Svetimo valdovo nebus. Šalį valdysiu aš.
- Bet...
Lyla nustebusi žiūrėjo į savo dukterį. Koma sėdėjo milžiniškoje kėdėje, skendėdama sunkioje prietemoje ir absoliučioje tyloje. Jos veidas buvo griežtas. Ji pažvelgė į mane ir aš supratau, kad šis sprendimas galutinis. Ji tikrai neįsileis svetimo princo į šiuos rūmus.
Dar vienas žmogus šiąnakt pasirinko savo kelią.

Sušlamėjo rūbai, medžiotojai klaupėsi prieš naują valdovę ant kelių. Nedidelio ūgio mergina padarė velniškai didelį įspūdį. Atsiklaupiau ir aš, nes vienam stovėti pasidarė nesmagu. Atsiklaupė ir senoji karalienė, bet ji dar pasakė savo dukrai žodžius, kuriuos išgirdo visi:
- Tu pasirinkai sunkų kelią, dukra!
- Žinau, mama.
- Tu laužai labai senas tradicijas.
- Žinau. Bet man svetimų nereikia.
Karalienė linktelėjo ir atsistojo.
- Ir mums nereikia svetimų! - užbaubė kažkas, tuo pat metu vėl pagadindamas orą. - Valio mūsų valdovei!
Visi pakartojo iš visos gerklės. Kažkur pilies gilumoje pasiuto loti Kandas...

--- ---

Negaliu pasakyti, kad man toks sprendimas patiko. Na, aš netekau mylimos merginos...
Bent jau taip galvojau iki ryto, vartydamasis pataluose, savo senuosiuose apartamentuose. Manęs laukė krūva darbo, po kurio planavau pailsėti ir ką nors sugalvoti.
Bet aš neturėjau progos imtis savo darbų. O galbūt ir pats nelabai to norėjau.
Iš ryto Koma atėjo į mano kambarį nepasibeldusi. Įlindo į lovą ir pabučiavo.
- Vienišoms valdovėms netinka miegoti su paprastais medžiotojais, ar ne? - pajuokavau.
- Jeigu tu neužsičiaupsi, aš įšventinsiu tave į riterius.
Aš užsičiaupiau, nes tokio košmaro nenorėjau. Kurį laiką tiesiog smagiai dūkome. Paskui ji surimtėjo.
- Man reikia tavo pagalbos, - tarė Koma, nutraukdama antklodę.
- Sakyk.
- Alibahe jau žino apie mano tėvo mirtį. Ir aš žinau, jog valdovas turi du sūnus. Jie tikrai bandys atjoti čionai.
- Ir ką man reikia padaryti? Ištekėti už vieno iš jų?
- Ne! - nusijuokė Koma. - Tik nukeliauk ten ir pranešk, kad Kalnynas nuo šiol nebebus karalystė ir aš nesilaikysiu jokių senų papročių. Ir tegu nesiunčia man jokių jaunikių, nes jie nebus įleisti į pilį.
- Hmmm... kyla klausimas, o kas gi tada bus tas Kalnynas? - susidomėjau. - Imperija?
- Jau veikiau „velniai-žino-kas“, - atsiduso Koma. - Tiesiog šalis.
- Mieloji, „tiesiog šalių“ nebūna. Štai čia ir prasidės visos tavo bėdos, kai visi sugalvos atvykti ir sužinoti tai iš tavęs pačios.
- Na gerai, tebūnie Imperija. Pabūsiu imperatore, jei jau taip reikia.
- Gerai. Čia jau panašiau, - linktelėjau. - O kodėl aš?
- Todėl, kad tu patikimas. Tu neišsigąsi ir nepabėgsi su žinia į niekur. Pjestro Alibahas yra didelis, jo tvirtovė taip pat. Aš neturiu tokių pasiuntinių, kurie drįstų rodytis Alibaho valdovo akyse su panašiomis naujienomis.
- Aišku... - sumurmėjau. - Aš jau ne velnių medžiotojas, o kažkoks pasiuntinukas, su kuriuo miega pati Kalnyno imperatorė. Niekas nepatikėtų!
Imperatorė kumštelėjo man į šoną ir užgriuvo ant viršaus. Kikendami nuvirtome su visais patalais ant žemės.

--- ---

Mano baltojo kumelio nebebuvo. Pegasas dingo Bakucos gatvių labirintuose. Vietoje jo davė jauną, širmą ristūną, kuris nenustygo vietoje. Ir dar vieną palydovą, kuris buvo net labai gerai pažįstamas.
Cerberis, pasipuošęs sidabriniu antkakliu, sekiojo paskui mano žirgą, nekantraudamas išbėgti už vartų. Kartais jis pribėgdavo prie Komos ir palaižydavo jai rankas. Kandas buvo daug didesnis nei tada, kai jį pirmą kartą suradome krūmuose. Be to, jis buvo daug ramesnis. Galbūt dėl to, jog buvo gerai pašertas.
- Sėkmės! - palinkėjo Koma. - Žinau, kad tau pavyks! Sugrįžk greitai!
- Aš jau kaip nors... - persisvėriau balne ir pabučiavau ją. - Būk protinga.
- O argi aš tokia nesu?
- Laikas parodys! - aš paraginau širmį ir Kermokas atvėrė vartus. - Aš tave myliu!
- Ir aš tave!
- Kandai, pirmyn! - pašaukiau cerberį ir mudu išlėkėme iš pilies. Kandas džiugiai lojo. Visomis trejomis galvomis.

Ryto rūkuose aš sutikau ir kitą raitelį. Tiksliau, raitelę. Ji jojo nuo Kalnyno pasienio. Tai buvo Andromeda, neseniai išlydėjusi tremtinius. Ji mėgavosi jodinėjimu.
Pamačiusi mane, vadė sustabdė savo juodį.
- Tu išjoji? - paklausė nustebusi.
- Neilgam. Grįšiu po kelių savaičių. Gal mėnesių.
Ji linktelėjo ir šiltai šyptelėjo. Atrodė laiminga ir truputį storesnė.
- Kaip tavo pilvas? - neištvėriau.
- Gerai. - Ji palietė savo apsiaustą. - Jau didėja.
- Taip, tikrai gerai...
Andromeda staiga paragino juodį ir pasileido pirma manęs.
- Pagauk, jei gali! - sušuko, jodama atgal link pasienio. Aš pašaukiau Kandą ir niūktelėjau kojomis širmio šonus. Žirgas pasileido visu greičiu, palikdamas už mūsų besisukančius rūko tumulus.
Mano nauja kelionė prasidėjo.



[Pirmos knygos pabaiga]
2006-01-07 21:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 09:47
Passchendaele
5

Istorija --- neįtikėtina. Negaliu atsidžiaugti, kaip smagu buvo viską skaityti. Ačiū. (:
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-13 12:17
Aurimaz
Viešpatėliau aukštielninkas, ir aš visa tai parašiau???... Po septynių metų tokia rašliava atrodo... hm... keistai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-01 15:32
Algimantas GD
Gal galėtum atsiųsti į e-mailą visą darbą? Norėčiau rameis vakarais perskaityti. Tikrai geras kūrinys. AQWER@omni.lt
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-21 10:06
nieks
super super super! nereali knyga. ideja apie dieva-geniali..(cia biski ne is tos dalies)na gal kiek pabaigoj tikejausi kad jie labiau dziaugsis grize i zeme,bet anyway,labai puiku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-11 12:03
Left Eye
Super! Aciu!
Kur autografo atvaziuot?:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-09 19:34
nerio
Aciu aurimai, fantastika veza. As jau turiu tavo knyga, nes visas dalis atsispauzdines turiu ir senokai laukiau pabaigos. Tik visada tingedavau prisijungti ir pakomentuoti. Sveikinu pabaigus ir linkiu tik vieno - RASYK!
Tikiuosi kad Fleitininkas irgi nebus trumpas kurinys :)
Respect
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-08 16:32
Aurimaz
Ir žemiškų reikalų jiems per akis. Beje, kita knyga pasirodys tikrai negreitai. Galite peržegnoti, čia viskas priklausys nuo Eridano. Pabaigsiu Fleitininką ir imsiuosi to, ką jau senokai planuoju - sci-fi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-08 15:59
_I_
_I_
Che, o kur toliau? Pas Egipto dievus? :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-08 13:59
ght911_vinciusa
p.s. ką tik mačiau, kur pradžia... žinai, o gal aš persigalvojau... :]]]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-08 13:57
ght911_vinciusa
Žinau, žinau, bet tik kad vakar tepamačiau, kad toks iš vis yra :] Reikės kokią dieną susirasti pradžią ir paskaityti visą :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-08 12:52
Suglumes
Velnių medžiotojas will be back ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-07 22:37
Aurimaz
aha, taip taip... neužsilenk tik iš laimės. Ir į paskutinius tris žodžius įsiskaityk. :P
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-07 21:51
ght911_vinciusa
VALIO!!! Baigės "Velnių medžiotojas" :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą