Rudenį. Nežinant

Šiąnakt dingo mano irzlusis kaimynas iš kairės. Nejaukiai jaučiuosi. Ne todėl, kad jis man rūpėtų. Turiu nuojautą, kad tas dingimas patvirtina tas jo nuolatines kalbas pastaruoju metu. Niekas nenori mirti.

Pasipurtau. Šiaurus vėjas toks piktas... vos išlaikau pusiausvyrą. Taigi.. tas kaimynas... nuolat kartojo, kad netrukus mes visi pradingsime. „žūsime! “ klykdavo jis laibu falcetu. Tylus buvo. Bet tas suklykimas kartais atklisdavęs šiurpindavo visus- nors nei vienas to nepripažinome. Labiau mėgstame būti drąsiais, juo labiau- taip atrodyti.

Lietus... lietus ir lietus... anksčiau mėgau lietų- skambiai krentantį ir tyliai atgaivinantį. Mažas jūras po medžiu – veidrodinė pasaulio kopija jose. Niekas nežinojo kiek jos tikros. Kartą nugirdau iš nutūpusios juokingai juodos smaluotos varnos, kad už tų horizontų tęsiasi begaliniai pasauliai. Daugybė tokių pasalių kaip mūsiškis. „vienodai kitokie“- kvarksėjo ji. Mintis, kad kažkur toliau egzistuoja dar... dar ir dar... kažko... man kėlė kutulius viduje. „man gerai čia kur esu. Čia mano vieta“- išdidžiai žaidžiau žaidimus mintyse. O kažkur retai prieinamuose apdulkėjusiuose slaptuose stalčiukuose slapstėsi mintys išdavikės-kaip nelegalios pelės- norėčiau daugiau.

---

Nebematau saulės. Jaučiu kaip blunku. Nebešildomas oras. Tik lietus ir vėjas. „Nesijaučiu laimingas“ – tokia mintis vakar atklydo savaime. Tarsi kas būtų padiktavęs, o aš tik užsirašiau. Pašiurpstu. Nesuprantu kas nutiko- anksčiau buvau pats laimingiausias. Visada sugebėdavau įžvelgti kažką, kas mane palaikydavo. Netgi draugas gyvuojantis apačioje manęs prasitarė, kad prastai atrodau. Su susirūpinimu, bet kartu ir pašaipa- „gal įsižiūrėjai? “ mirktelėjo jis. Kvailys. Būčiau pats laimingiausias jei būtų taip paprasta. Sakė, kad kiekvienas turime kažką mylėti. Paukščiai dviese visi sukdavo lizdus visur aplink medžiuose. Bet aš nesuprantu ką tai reiškia. Visada jaučiausi kitokiu- nemokančiu mylėti. O ar žinau, ką tai reiškia niekada nesusimąsčiau. Aš nieko nemylėjau, tik visada norėjau to, ko negalėjau turėti. Mintys apie tokius dalykus priversdavo mane gyventi kažkuo. Galėdavau įsivaizduoti kaip tai, ko norėčiau galėtų atrodyti. Tai puiku. Tokiose butaforinėse svajonėse viskas yra geriausia- nes viskas yra taip kaip tu nori. Tobula. Todėl niekada netroškau turėti to apie ką svajojau. Žinojau- jei turėsiu- tada teks atsisveikinti su mano sukurta tobula neesybe. Beliks tikrovė.  Nenorėjau ir nenoriu joje gyventi. Bet, pasirodo, gyvenu.

Vėl merkia lietus. Jaučiuosi nelaimingas. Tik akimirkai. Už horizonto kažkur esančiose tolybėse dabar saulė dalina man šiltus spindulius.

---

Aplink turiu tokią daugybę draugų, pažįstamų ir šiaip - brangiųjų. Bet be tikrų. Šiame pasaulyje nėra labiau vieno už mane. Niekas manęs nevertė ir neverčia tokiu būti - esu pats sau nusipaišęs kelią, kuriuo keliauju savo gyvenime. Manau, kad egzistuoju. Kai kiti gyvena aš stebiu juos. Gyvenu tik jais, bet ne pats.  Kartais pasitaiko tokių, kurie tai užuodžia – tada vieni ima manęs šalintis, kiti nebegali be manęs gyventi. Kaip mano geras draugas iš apačios. Ten kur jis buvo po šios nakties tik tuštuma. Nebeišgirdau jo draugiško šnopavimo šiandien ryte.

Dabar jau visiškai suprantu, kad anksčiau ar vėliau- dingsime visi. Man tai nerūpi. Jei rūpėtų nieko nepakeistų.

---

Tolumoje matau ją. Neryškus paveikslas siūbuojančioje tolumoje. realybėje ji visada buvo man nepasiekiama. Iš to begalinė trauka. Sugalvojau kokia ji galėt būti. Kūriau mintimis diena iš dienos tapiau ją savo minties drobėse. Jos. Kokia nepaprasta, nuostabi, manoji... audžiau kiekvieną tobulą bruožą. Kaip Pigmalionas kūriau be atodūsio kažką, ką mylėčiau. Bet niekas negalėtų apkaltinti, kad ją mylėjau. Sau to nepripažinau.  Mylėjau ją savo mintyse. Ne realią. Reali ji buvo per toli nuo manęs. Džiaugiausi tuo - turėti ją tobulą man tiko labiau nei realią. Reali ji būtų lengvai ir greitai suprantama. O dabar, kiekvieną dieną su atsidėjimu galėdavau sugalvoti jai kažką naujo. Pažinojau ją savo nepažinumu. Vardan to atmečiau visada netobulą realybę.

Dabar žiūriu į ją. Ji kaip visada toli. Niekas nepasikeitė. Svarbiausia deramas atstumas. Pažadu šiandien sugalvoti dar vieną jos tobulą bruožą. Vakariniam desertui. O kol kas. Jaučiuosi nelaimingas.

---

Šiąnakt ūžė vėjas. Pats baisiausias iš visų. Išaušo skurdus rytas. Manęs niekas nebeišgąsdins. Po šiąnakt likau vienas. Visiškai. Aplink nebeliko nieko. Tokia visada buvo mano svajonė - nors akimirkai pasilikti visiškai vienam - nebegirdėti aplink šnarančių kalbų, juoko, pasakojimų, irzlių įnorių, verkšlenimų... vadinasi sulaukiau išsipildymo. Vadinasi nebeturiu vienos savo svajonių. Tik realybę. Nejaukią ir visiškai tuščią. Grasinančią ir begaliniai tylią. Spengiančią nejaukumu. Jaučiuosi visiškoje prarajoje. Tarsi visi syvai mano kūne mane būtų palikę. Telikęs mažas siūlas. Jaučiu kaip artėja naktis.

---

- Belikai vienas? Tik trumpam. Tuoj keliausi. – karkia smaluota varna. Lakštingalos nebeužsuka nuo tų laikų, kai pabėgo saulė.

Klausiu jos kas naujo horizontuose.

- Šiandien ten saulė. – atsako ji.

Nutirpstu. Žinau, kad tuoj manęs nebebus. Taip norėčiau trupučio saulės. Juodoji nuskaito mano mintis

- Rytoj ji turėtų būti čia. - kvankteli nuskrisdama.

---

Buvo teisi. Viskuo. Išsilaikiau naktį, nors vėjas kvatojo dar šiauriau nei bet kada, o lietus drabstėsi šaltais ledukais.

Turbūt ankstyvas rytas. Jaučiu kaip manimi nuslysta balti- žieminiai- lietaus lašai. Nieko nebegalvoju. Nebeturiu svajonių. Nieko nebėra. Tenoriu užsimerkti ir nieko negalvoti ir nematyti. Mažyčiai šiurpuliukai bėgioja po visą kūną. Bet reikia. Reikia atsimerkti. Šalti spinduliai tingiai ropoja iš už horizonto. Nebejaučiu šilumos- jie tokie pat dygūs kaip ir naktinis lietus. Nebežinau ką daugiau čia veikti. Pūsteli vėjas. Nebesistengiu kovoti. Jaučiu kaip nebederu savo ryškiu geltonumu prie baltuojančių aplinkos fonų. Šįkart vėjas švelnus- lėtai stumteli.. ir.. Neša.. Be skausmo atitrūkstu nuo viso savo gyvenimo - ta sąsaja buvo seniai mirusi. Liūliuodamas artėju šviesos link. vienišas, ryškus ir paskutinis - jaučiuosi esąs pats ypatingiausias klevo lapas šiapus horizonto.

---

... o pliką drebantį klevą užklojo jauki žiema...