Prisimenu tave

Kai vakaro vėsoj atsidūsta didis miestas,
Ir saulė miršta bokšto languose,
Aš praveriu dulkėtą seno namo langą
Ir vėl prisimenu tave...

Įkvėpus gurkšnį sunkaus oro
Užmerkiu ašaromis srūvančias akis-
Gilus atodūsis išsiveržia
Pagrobdamas manas mintis...

Jaučiu, kaip ašara nurieda mano skruostu
Ant lūpų miršta ta vienintelė viltis
Tos gilios, rudos akys...tas žvilgsnis...
Jau nebešauksiu tavo vardo naktimis

Žerėk, naktie, negesk, aušrine žvaigžde,
Lai niekad ta ramybė nesibaigia
Neplak, širdie, nakty paskęsk -
Nutilkit mintys, pažabokit jausmą...