- Ne, ne, ne! - sušuko Lina ir numetė molinį angeliuką ant žemės. – aš noriu tikro!
- Lina! Argi taip galima elgtis, - pradėjo bartis mama. – Kaip gali mesti dovaną ant žemės? Kas per nelabasis tave apsėdo? Atsiprašyk…
Bet Lina neatsiprašė. Suspaudusi lūpytes išlėkė iš kambario. Jos mama sunkiai atsiduso ir susmuko į krėslą.
- Rimai, nebežinau ką su ja daryti… - kreipėsi ji į savo vyrą. - Tai tęsiasi per ilgai.
- Nieko… Eilinė užgaida. Praeis…
- Žinai, mano motina visada sakydavo, kad net turėdama begales pinigų niekada neįgyvendinsiu visų vaiko užgaidų. Ir ji buvo teisi!
Jos vyras nusišypsojo:
- Tavo mama visada teisi. Nusiramink… Ji užsispyrė, bet tai praeis…
Deja, Linos noras nepraėjo, o tik didėjo. Dabar eidama su tėčiu į parduotuvę ji vis pabėgdavo į priekį ir klausdavo:
- Tėti, ar nematyti mano angeliuko?
- Ne, nematyti, - atsakydavo jis pavargusiu balsu…
Bet Lina netikėdavo ir visąlaik gręžiodavosi atgal. Vieną kartą tėtė suėmė ją už rankos ir sustabdė.
- Linute, juk mes su mamyte tau jau tūkstantį kartų sakėm, kad tikri angelai nematomi…
- O aš noriu pamatyti… Noriu!
- Nori pamatyti? Puiku, eime…
Lina lyg akimirkai sutriko. Nesitikėjo tokio tėčio atsakymo, bet smalsumas nugalėjo ir ji nusekė įkandin.
Jie priėjo jų pačių namą. Svetainės lange degė šviesa ir jie matė mamytę. Verkiančią…
- Tėti, kodėl… - pradėjo Lina.
- Kodėl mamytė verkia? Ar pameni vazą, kurią sudaužei šiandien?
- Bet mamytė sakė, kad nieko baisaus…
- Tam, kad tu nesirūpintum. Iš tiesų tai jos prosenelės palikimas. Jai labai brangus. Tau gaila?
Lina prikando lūpą.
- Gerai, einam toliau.
Jie priėjo vaikų žaidimų aikštelę. Čia kažin koks vaikėzas svaidė akmenis į sužeistą balandį. Lina piktai sugniaužė kumštukus, bet liko vietoje. Ir ką ji galėjo padaryti? Jai buvo vos penkeri… Ji viltingai pažvelgė į tėtį.
- Skaudu? – paklausė jis. – Eime, nuvysim tą bernioką.
Paskui tėtis vėl kreipėsi į Liną.
- Na, gal dabar jau supranti? Tavo sąžinė – štai tavo angelas sargas. Ir visa ta meilė, rūpestis. Visai tai sudaro tavo angeliuką. Negali prarasti jo. Ar supranti?
Lina linktelėjo. Keista, bet šis atsakymas ją patenkino.


Lumos







