Natiurmortas ne purvo

Natiurmortas ant sienos
nebaigtas - be galo,
ant sienos, be galo
natiurmortas nebaigtas.

Jaunas paukštis į šalną atklydo, pametęs kailį senų kovų -
kovų su rūgščių lietum, iš vietinio debesies pilančio.
Debesis iš aukštai žvelgė, apie tiesą kalbėjo ir dorą,
taisykles bei santvarką vietos, bausmę, už tvarką trypiamą.
Jaunas paukštis dar tada netikėjo, jog ir vienas kas pasaulį keisti gali,
tad su savo kailiais mirko plyname lauke, kur vienas tik tetelpa.
Drėgmė seilėta, vėjai šauksmų jam neberūpėjo. Ir vienatvė, kitų akmis regima. Po jo kailiu slėpėsi kiaušinio lukštą
svetimam lizde pametęs jis -
atskiro tikėjimo ir išderintų stygų pusiau instrumentas, pusiau stabas.
Keista kitiem giesme einantis per lietų su didžią palyda -
netikinčių žvilgsniais ir viskuo kas už nugaros lieka.

Paliko plazdesiu debesį paukštis, sutikęs svetingą pakeleivį - paukštį, tarusį - užgiedojusį, tik jiem suprantama giesme, apie skrydį,
kuris slypi kiekvieno paukščio kailyje, jei tik išlaižyti purvai
iš tarpuplunksnių.

Jaunas paukštis išskrido su palyda, bet šįkart, tik su tuo,
kas už nugaros lieka.
        Be purvų jis toks lengvas,

                          Be purvų jis toks paukštis,

        Be purvų jo kailis toks lengvas,

                          Be purvų jo kailis toks paukščio.

Skrenda paukštis -  sklendžia, ne skrenda.
Ir atrodo, lyg natiurmortas ant sienos.
Toks gražus, bet nebaigtas,
Toks nebaigtas, nes toli dar skrist - sklęst, ne skrist.