Pasikeitė

1.

Jis buvo keistas žmogus. Bet sakydamas keistas aš neturiu omeny, kad jis vaikščiojo ant galvos arba turėjo keturias kojas, ne jis buvo keistas kitaip. Tą yra sunku pastebėt. Jis labai mėgo tas perėjas kur nėra šviesoforų. Tada jį užliedavo toks jausmas, lyg jis galėtų kontroliuoti vairuotojus. Galėtų prabėgt per perėją greitai, o galėtų klibinkščiuot lėtai. Ir tai jam patiko.
Jis niekada troleibuse neprašydavo, kitų žmonių, kad pažymėtų jo bilietą. Galėdavo per galvas perlipt, bet niekados neprašydavo. O štai kitų žmonių duotus bilietus žymėt jis mėgdavo. Juk gali teatrališkai išmest bilietėlį, kaltai nusišypsot ir pasakyt „atleiskit“. Tada jis priversdavo žmones pasijust nepatogiai. Ta šypsena... Ji atrodo tokia kalta ir tokia nuoširdi, kad pykti net neišeina.
Jis ta šypsena naudodavosi. Labai mėgdavo žmones įstumt į tokias situacijas. Tiesiog prisipildydavo energijos kai matydavo, kad žmogus jaučiasi nepatogiai dėl jo. Tokį reiškinį jis poetiškai lygindavo su lietum .
- Kai žmogus jaučiasi nepatogiai, tai lyg mane nuplauna, apiprausia nuo kasdienybės dulkių, - sakydavo jis.
Jis skrupulingai ir pedantiškai dirbo savo darbą. Mylėjo jį. Nors ir visa diena prasėdėdavo ant kėdės prie fanerinio stalo, vistiek mylėjo savo darbo. Nors kai baigdavosi rašalas tušinukui turėjo bėgti į kitą gatvės pusę, kur yra kanceliarinė parduotuvė, vistiek mylėjo. Nors ir kartais jo darbo vietoj padvelkdavo naftalinu ir praėjusiais sovietiniais laikais, jis vistiek mylėjo ir vertino savo darbą. Jam nieko daugiau nereikėjo, ir taip jau daug metų. Ta pati kėdė, tas pats stalas, ta pati nuotrauka ant stalo. Bet besibaigiant darbo dienai, niekada nepadarydavo visko iki galo. Palikdavo mažą darbelį rytojaus rytui.
- Taip prisimenu praeitį, prisimenu koks buvau vakar, - sakydavo jis.
Kiekviena rytą atsikėlęs jis suskaičiuodavo savo pinigus, kuriuos beje laikė polietileniniam maišelyje po lova. Suskaičiuodavo ir atsidusdavo, padėkodavo dievui, kad visi pinigai yra.
Jis dažnai atsiduodavo likimo sūkuriui, nes tiesiog buvo paprasčiau dėl savo nesėkmių apkaltint kažkokį šešėlyje pasislėpusi likimą.


                                          2.


Jis buvo keistas žmogus. Bet sakydamas keistas aš neturiu omeny, kad jis vaikščiojo ant galvos arba turėjo keturias kojas, ne jis buvo keistas kitaip. Tą yra sunku pastebėt. Jis rūkydavo cigarus. Stambius rudus cigarus. Visada kubietiškus, nes jei jis rūkytų prancūziškus arba itališkus cigarus, tai būtų buvęs nusižengimas nuo cigarų kultūros, kurią jis taip gerbė. Jis mėgdavo išpūsti masyvus dūmų ratilus. Kartais, kai būdavo vienas, mėgdavo tuos dūmus pagaut ranka. Jis visada bandydavo tai padaryt, bet jam niekad nepavykdavo išlaikyt dūmų gijos rankoje. Išviso, jis neieškojo tų „kodėl?„ kurie slepiasi už gyvenimo. Jei kažkas nutiko jis neklausdavo „kodėl?„, jis galvodavo ką daryt toliau.
- Gyvenime kuo mažiau laiko reikia skirti klausimams, kuo daugiau laiko reikia skirti ieškant atsakymų, - sakydavo jis. Taip... Jis neturėjo jokio poetiškumo savyje.
Jis buvo visiškai nekaltas dėl to, kad gimė su liūdna veido išraiška. Kad ir kaip jis šypsodavosi, vistiek atrodydavo liūdnas, gal dėl to jis nustojo šypsotis. Visada su tom pačiom kelnėm, su ta pačia skrybėle ir su tuo pačiu lietpalčiu vaikščiodavo jis gatvėmis kai lydavo. Iš viso buvo pasakiškai punktualus. Kai jis eidavo į darbą žmonės pasitikrindavo laikrodį. Kiekvieną dieną rutina. Jis nekęsdavo jei kas nors sugriaudavo rutina. Tada jis jausdavosi įsižeidęs ir piktas. Pamažu cigarų dūmai susiliejo su juo ir tapo savotiška jo vizitine kortele. Jo bendradarbiai dažnai juokaudavo, kad jo kvepalai labai įmantrūs - pagaminti iš tabako. O jis toliau monotoniškai gaudė dūmus. Žinote, kai įlipi į autobusą ir atsisėdi prie kokio nors žmogaus ir būna labai labai nejauku. Tada tu išlipi stotele ankščiau nei turėtum. Tai štai. Jis ir buvo toksai žmogus. Pamažu klimpdamas į vienatvės ir rutinos žabangus jis prarado visus draugus. O naujų žmonių prisileist jis nenorėjo. Nes tai būtų buvęs rimtas rutinos pažeidimas.
Taip ir gyveno jis rutinos sienų apsuptam savo pasaulėlyje, kuriame vietos buvo tik rutinai ir sistemai.



                                          3.

Jis buvo keistas žmogus. Bet sakydamas keistas aš neturiu omeny, kad jis vaikščiojo ant galvos arba turėjo keturias kojas, ne jis buvo keistas kitaip. Tą yra sunku pastebėt. Ar žinote nors vieną žmogų kuris tapo savo šešėlio parodija? Ne savęs, kaip žmogaus, bet savo šešėlio, to dalyko, kuris atsiranda kai pakyla saulė. Taigi, šis žmogus, buvo savo šešėlio parodija. Diena iš dienos maitinosi pigiu greitu maistu, nuo jo sunkėjo ne tik jo kūnas, bet ir mintys. Su kiekviena diena jis darėsi vis tingesnis. Mintys prarado grakštumą ir taip ir subliūkšdavo nepasiekusios materialaus pavidalo. Kapitalą jis turėjo didelį - senelis pasimirdamas paliko jam viską. Ką jis dabar veikė? Kiauras dienas sėdėjo su televizoriaus pulteliu rankoje ir šokinėjo per kanalus. Nežiūrėdavo nieko tik šokinėdavo. Amerikietiška svajonė? Taigi.
Namo žaliuzės visada buvo užtrauktos. Žmogus atprato nuo saulės, kartais jį net nervindavo, kai koks spindulėlis suradęs kelią per žaliuzes nusileisdavo ant jo kambario grindų.
Draugus, šis žmogus, prarado per tingumą, kaip ir visa kitą ką turėjo. Vienintelis jo draugas, televizorius ir apsimestines telenovelinių herojų šypsenos. O, taip... Kaip galėjau pamiršti . Turėjo jis ir seną fotelį, ant kurio jau sėdėjo jo senelis, prisiminė jį iš vaikystės, kai senelis sodriai prisikimšęs pypkė, sėdėjo ant fotelio ir porino istorijas apie drąsius žygūnus. Tai štai šis fotelis jau įgavo mūsų draugo prakaito kvapą. 
  Kažkada, labai seniai, šis žmogus turėjo aistrą, turėjo aistrą gyventi. Tai buvo mergina, kurią ji mylėjo labiau už fotelį, televizorių. Argi gali būti didesnė meilė? Bet mergina susižavėjusi kažkokiu vyruku, kuris turėjo „Orbit“ baltumo šypsena, nukūrė paskui jį į svečias šalis. Taip ir liko šis keistuolis vienas.
  Kartais, žiūrėdamas televizorių, jis pakreipdavo galvą, tada kartu pasikreipdavo ir vaizdas. Jam tai atrodė basiai smagus žaidimas. Kai jam nusibodo bėgiot po kanalus, jis tiesiog kraipydavo galvą.
  O kas jam liko? Tik griaučiai, tik rutina, tik egzistavimas....



                                              1+2+3.

Gal likimo užgaida, o gal akimirkos blyksnis, šiuos tris žmones, sujungė ir nusiuntė į įsimintiniausią kelionę. Į kelionę iš egzistavimo į gyvenimą.
Tai buvo lyg kažkoks prašvitimas. Žmogus 1 pakėlė akis, nuo savo svarbių dokumentu ir fanerinio stalo, žmogus 2 kažkodėl nenusipirko cigarų savo mėgstamiausioje parduotuvėje, kur jis perka juos kiekviena šeštadienį (šiandien beje šeštadienis), žmogus 3 pasuko galvą nuo televizoriaus.  Kažkas atsitiko? Sutrikdyta rutina ... Ir kas gi privertė mūsų žmones taip pasielgti? Juos užplūdo baisus noras bėgti į parką ir išsidrėbti ant žolės. Bet noras buvo toks, kokio nei vienas žmogus negali suvaldyt. Nežemiškas noras. Žmogus 1 metė darbus, popierius nuvertė į šalį, atsistojo ir pasileido tekinas, jis buvo laimingas, jis bėga. Žmogus 2, beeidamas link cigarų parduotuvės, net pamiršo apie cigarus, o burnoje rūkstantį, ką tik pridegtą cigarą, metė į šalį, apsisuko ir bėgo, jis buvo laimingas. Žmogus 3 televizoriaus pultelį šveitė į sieną, atsistojo, ir bėgo, jam tai nebuvo taip lengva, nes greitai pavargo, dėl didelio svorio, bet vistiek bėgo, o išbėgęs į lauką, jis buvo laimingas.
Visi trys žmonės atbėgo į parką, nesuprasdami, nei iš kur, nei kodėl. Visi, vienu metu sušoko ant žolės. Ir tada jie pajautė... Pajautė pavasarinį vėją. Jie įkvėpė vėjo. Plaučiai prisipildė tokio lengvo oro, kad atrodė, kiekvienas iš jų galėtų pavirst oro balionu ir išskrist toli toli nuo visos rutinos ir sistemizuotos santvarkos.
Tada jie pajautė kvapą. Jie pajautė žolės kvapą. Paprastos pavasarinės žolės. Žolės kvapas, buvo viskas ko jie troško tą sekundė. Tada jie pamatė spalvą ... Žolė buvo žalia! O žalia juk pati nuostabiausia spalva, nors medis ... Jis rudas. O tai juk irgi nuostabu.
Tada atėjo suvokimas... Suvokimas, kad jie gyvena pagal kitų žmonių norus, neužžengia už savo sukurtų sienų. Kur slypi gyvenimas jei ne akimirkos mirksnyje, spindulio atšvaito sekundėje. Kišk ranką per akimirkos mirksnį, tiesiai į pasaulio lobyną, tiesiai ten kur gali pasiimti pasaulio grožio. Tu gali? Tada tu gyveni.
Žmonės, taip ir nesutikę vienas kito, keliavo atgal. Jie nežinojo kur keliauja. Ėjo į priekį ir žiūrėjo į viską, lyg pirmą kart tai matytų, tai buvo nuostabu, viskas kas buvo aplink.
Ir tada dingo visi numeriai, dingo žmogus 1 ir žmogus 3, jie gavo vardus. Jie gavo tikrus vardus, kuriais jie gali didžiuotis, gali jausti nuo jų dvelkiančias spalvas.
Buvęs žmogus 1, dabar Darius, ėjo į savo kontorą. Tik įėjęs į kabinetą, spyrė į fanerinį stalą, lietus jam nebuvo kaip kažkoks dušas, kuris jį apiprausia. Jis mylėjo... Mylėjo pasaulį.
Buvęs žmogus 2, dabar Edvardas, išmetė visus cigarus, kuriuos tik turėjo namuose, pasirodo jie jam buvo įgrisę iki gyvo kaulo, visiškai sulaužė savo pasaulėlio sienas ir rutina dingo. Jis atsistojo prieš veidrodį ir pabandė nusišypsot. Jis sau atrodė laimingas ir linksmas.
Buvęs žmogus 3, dabar Ignas, savo namus padarė tikru saulės bastionu, daug spindulių ir šviesos dabar buvo jo namuose, jis užsirašė į sporto, klubą ir atrado džiaugsmą būti lieknu, sugrįžo seni draugai, o televizorius buvo išmestas.