Didi karta su medžiais karan ėjo...

Prie amžių karalijos vartų ąžuolai stovėjo
Didžiais suaugę- geležais skambės,
Šarvus išlydę medžio gryno aukso-
Tvirtybė kardo augus iš šaknų.

Geležtėm kaustė sostą ąžuolo sukalę,
Ten pasodino didelį ūgiu-
Didybė vyro ne dėl skaitliaus pėdų-
Galybe švyti akys jo gelmių.

Karingas buvo Mindaugas karalius-
Sulipdęs Lietuvą iš atskirų dalių,
Išžiesti puodžius savo darbo nebsuspėjo,
Pakėlė kardą suteptą krauju.

Ant seno tėvo kalno- kur delnais supylė,
Šlamėjo medžiai didelių vardų,
Čia senas ąžuolas ties keleliu klūpėjo,
Katruo prajos vaikaičiai tų tėvų.

Iškėlę drobę, šilku vėją gaudė-
Ten spalvos plazdi trigubu svoriu:
Karalius miega... Sostą jo išardę,
Paliko medį saugomą Dievų.