Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







ŽALIASIS BURTININKAS

Daugiavardis sutrikdė visus, kurie tą vakarą susirinko vakarieniauti į sidabrinę menę. Kalbų beveik nebuvo, bet visų veiduose mačiau tą pačią išraišką – slaptą viltį, kad bus pasirinktas kaip tik jis arba ji. Galbūt tik Andromedos ir Cemetros veiduose beveik atvirai švietė abejonės. Ragana tikriausiai vis dar galvojo apie neseniai pajustą svetimą burtininką pilyje, o vadė abejojo, nes abejoti buvo jos, kaip vadės, pareiga.
Man buvo tas pats. Nors Vodano vynas ir buvo šilkinis, įstabaus skonio, aš pasiilgau paprastuose laukuose išaugintų vynuogių sunkos. Pernelyg geri dalykai vyko čia, sidabrinėje pilyje, o gyventi labai gerai man netiko prie veido ir aprangos.
Pažvelgiau į Komą, bet mergina galvojo apie naktį ir apie galimybę būti pasirinkta.
Buvau vienas...

Po Vodano „labanakt“ kurį laiką jutau nemalonią įtampą kompanijoje. Tikriausiai visi tikėjosi kokio nors pasakojimo, kurio metu būtų paaiškinta, kaip seniui pavyko įveikti visą armiją. Vietoje to turėjome pasitenkinti pokalbiais tarpusavyje.
Netrukus merginos ėmė skirstytis, Benkartinas nusivedė cerberį, Kazas taip pat patraukė išmėginti naujų savo sapnų, o aš likau vienas su taure šilkinio vyno, kuris, deja, buvo ne man.
Buvau pavargęs ir pilnas įspūdžių, kurie blaškėsi galvoje kaip tie kareiviai, užspeisti į kampą vieno žmogaus. Prieš akis jie vis dar tebeskraidė, išsviesti į orą galingų smūgių ir tebeklykė savo priešmirtines arijas, kurias beveik užgožė garsus Vodano juokas.
Ir tai atrodė taip netikra! Įspūdinga – taip. Meniška – galbūt, bet... netikra. Negalėjau atsikratyti minties, kad senis visus kažkokiu būdu apmulkino.
- Dar vyno? – išgirdau balsą už nugaros ir krūptelėjau. Ne iš išgąsčio, iš netikėtumo.
- Vyno šiam vakarui jau gana, - ištariau, lėtai dėliodamas žodžius. Tai buvo tas pats vaikis, ryte pasiūlęs Vodanui kiaulę. Tikriausiai jam leido patarnauti pilyje, ką jis dabar ir darė.
- Sunki diena? Gal mūšyje dalyvavote? – paklausė jis užjaučiančiu balsu, kokio man dabar mažiausiai reikėjo.
- Kur ten... Tavo dėdulė pats visus sudorojo. Ir panašu, kad ne pirmą kartą. Dažnai jus puldinėja?
Vaikis papurtė galvą.
- Norėčiau... Jeigu kartą per mėnesį pasirodo, tai dar šis tas. Antraip – mirk iš nuobodulio!
Pamaniau, kad jis juokauja, bet vaikio veide nebuvo nė lašo humoro. Jam iš tiesų buvo nuobodu.
Trenkti tie šiauriečiai, čia tai faktas kaip blynas...
Aš atsistojau eiti į savo miegamąjį, kai prisiminiau vieną klausimą, kuris senokai nedavė ramybės.
- Į klausimą atsakysi? - mirktelėjau vaikiui.
- Jeigu tik ne mįslėmis kalbėsi.
- Pasistengsiu. Koks Vodano tikrasis vardas?
Vaikis šyptelėjo ir pagriebė nuo stalo mano taurę, ketindamas ją išnešti.
- Visi tikri. Išsirink, kuris labiausiai patinka.

--- ---

Iš vaikio daug neišpešiau. Grįžau į savo apartamentus ir atsiguliau šalia princesės. Koma dar nemiegojo. Ji pažvelgė į mane, be jokių kalbų stebėjo, laukdama žodžio iš mano pusės. Teturėjau vieną klausimą, tačiau netgi jį užduoti tą vakarą man nebuvo lemta.
- Ar tu pastebėjai... - pradėjau lėtai, tačiau staiga nuskambėjo tolimas, kažkur giliai pilyje įrengtas varpas ir visi tolimesni mano žodžiai dingo iš galvos. Užmigau, tarsi mostelėjus nematoma burtų lazdele. Manau, Koma užmigo kartu, nes taip ir nepažadino manęs, kad išgautų antrą klausimo dalį.

--- ---

Bet pabudau anksčiau nei princesė. Burtai šioje pilyje vietiniams tikrai buvo ne naujiena, galėjau prisiekti. Paprastas, atrodo, pabudimas – prispyrė staiga į nuošalią vietą, vadinamą tupykla, išviete, pasakų nameliu ar dar velniai žino, kaip...
Tyliai apsirengiau ir patraukiau ieškoti tos stebuklingos vietos. Dieną ja nesidomėjau, todėl nei Vodanas, nei jo žmona nenurodė, kurioje pilies vietoje ją rasti. Mano nuostabai, po katakombas klaidžioti neprireikė – pasakų namelis buvo įrengtas vos už kelių žingsnių nuo man duotų apartamentų. Pasigrožėjau sidabriniais ornamentais, pašvilpavau ir nusprendžiau, kad greičiausiai nebeužmigsiu, todėl reikia nusileisti į menę ir pasiieškoti kokio nors birzgaliuko, kuris padėtų praleisti likusią nakties dalį. Žvaigždės Valhalos danguje atrodė nematytos, todėl neturėjau žalio supratimo, kiek liko iki ryto.
Antra vertus, ne vien valandomis galima matuoti laiką. Kažkada Forpoje, vienas mano pažįstamas padarė atradimą – stebėdamas vandens laikrodį ir iš didelio skausmo tuštindamas vyno atsargas (vargšui labai skaudėjo dantį), jis netruko pastebėti, kad jeigu truputį patobulinsi vandens laikrodį, iš jo galima turėti dvigubos naudos.
Kai aš jį ryte suradau, „mokslininkas“ jau nebejautė jokio skausmo, tačiau ir ne per geriausiai orientavosi erdvėje.
- Ką tu čia darai? – nustebau, pamatęs atsuktą vandens laikrodžio rezervuarą ir po mediniu loveliu pakištą puodelį. Į jį lašėjo įtartinai tamsus skystis.
- Edvardai... aš padar-riau atr... atr... atradimą, va!
Jis iškilmingai kilstelėjo vieną iš daugybės pilnų puodelių ir jį ištuštino.
- Pastebėjau, - paironizavau. - Kas čia? Vynas?
- Nee-e... - iškvėpė jis patenkintas. - Vynas ten, aukštai, kur virš lai... laikrodžio. O čia... - jis pakėlė dar vieną puodelį, - čia, mano mielas Eduardai... čia grynas laikas! Pusvalandis paties gryniausio. Nori? Dešimt ečupų už puodelį. Jeigu imsi du, parduosiu už penkiolika...
- Man atrodo, čia tas pats vynas, - suabejojau.
- Sakau, kad grynas laikas! - įsikando jis. - Dievų gėrimas... Jis net danties skausmą gydo, žinai?
- Ir kiek valandų jau išgėrei? - nusijuokiau.
Jis pažvelgė į tuščius puodelius, pabandė juos suskaičiuoti, bet tuo metu „dievo“ galva nusviro ir jis užmigo, murmėdamas kažką nesuprantamo.

Suradau Vodano virtuvę, jo vyno atsargas ir neskubėdamas pripildžiau ąsotį gryno „laiko“, kurį nusprendžiau praleisti iki ryto. Kai sugrįžau su ąsočiu į menę, senis jau laukė manęs.
Kažkodėl nenustebau.
Ir dar labiau nenustebau, kai jis ištiesė man savo puodelį ir pasiūlė:
- Įpilk pusvalandį ir man, Edvardai.

--- ---

Kiek pastovėjau, žiūrėdamas į jį ir bandydamas kažką sugalvoti, prisiminti, ar bent prisiversti iš  viso galvoti. Galva kažko neveikė, todėl paprasčiausiai įvykdžiau tai, ko jis prašė, įsitaisydamas šalia jo. Išgėrėme tylėdami.
Po antro puodelio aš lyg ir pabudau iš savo transo.
- Tu gali skaityti mano mintis? - paklausiau.
- Ne, - papurtė žilą galvą Vodanas. - Tiesiog aš viską žinau.
Gurkštelėjau ir nusistebėjau, kaip paprastas žinojimas galėjo senį priversti vietoje vyno paprašyti to, ką aš neseniai prisiminiau. Vis dėl to šito aš nepaklausiau, tačiau pasitikslinau kitą savo įtarimą:
- Aš ne šiaip sau pabudau, ar ne? Tu mane pažadinai?
- Jeigu nori teisybės, tai tave pažadino tavo šlapimo pūslė, - atrėžė Vodanas ir pats įsipylė vyno. Kadangi aš nuo jo nenuleidau skvarbaus, tiriančio žvilgsnio, jis po kelių akimirkų tik trūktelėjo pečiais:
- Na gerai, aš tai padariau...
- Originalu, - linktelėjau.
- Ačiū. Tik nesidžiauk per daug, gerai? Aš mokinį iš jūsų jau pasirinkau ir jį apmokiau. Rytoj jis jus nuves pas Žaliąjį Burtininką. O tu... tu man tiesiog reikalingas dėl kompanijos. Šit ir pagalvojau – o kodėl nepažadinus dar vieno? Štai todėl tu ir čia, Edvardai. Ir aš žinau, kad tu man užduosi kelis klausimus. Nesigėdyk, rėžk!
Jis pastatė puodelį ir išplėtė akis, laukdamas tų klausimų.
- Koks tikras tavo vardas?
Vodano veidą papuošė klastinga šypsena.
- Visi tikri. Išsirink, kuris labiausiai patinka.
- Jau kažkur girdėjau panašų atsakymą... - sumurmėjau, bandydamas prisiminti. - Jeigu tu viską žinai, turbūt esi dievas, ar ne? Ir tikriausiai tave Cemetra pajuto prieš mūšį?
- Mane žavi tavo fantazija, - palinkčiojo senis. - Labai tinka prie vyno, žinai...
- Tuomet pasakyk man vieną savo vardų, Vodanai, - kilstelėjau puspilnį puodelį, - tokį, kurį aš turėčiau geriausiai pažinoti. Juk tu viską žinai, ar ne?
Vodanas skubiai susivertė gerklėn gėrimo likučius jau siekė ąsočio, bet aš jį patraukiau į save.
- Tu įžūlus, - sumurmėjo jis. - Ir matau, kad jau viską atspėjai.
Patenkintas atsakymu grąžinau jam ąsotį.
- Tai vis dar nori mano vardo?
- Nereikia. Aš pats jį tau galiu pasakyti.
Neskubėdamas pabaigiau savo vyną ir klausiamai kilstelėjau antakį:
- Tikiuosi, tu nesitiki, jog dabar pulsiu prieš tave ant kelių?
Vodanas prunkštelėjo ir jo arkliškas juokas aidais atsimušė nuo salės sienų.
- Taip ir pamaniau... - sumurmėjau.
Senis kikeno iki apsiašarojimo. Nelabai supratau, ką tokio juokingo pasakiau, todėl tik pritariančiai šypsojausi.
- Beje, - prisiminiau, kai jis apsiramino, - kaip ten dėl to mūšio? Kas ten iš tiesų vyko?
- O tu kaip manai?
- Man buvo panašu į cirką.
- Vadinasi, buvo cirkas! - Vodanas trinktelėjo puodeliu į stalą. Sidabrinis paviršius šaižiai skambtelėjo. Susidomėjęs stebėjau senį, kol tas teikėsi paaiškinti smulkiau:
- Matai, Edvardai, kaip aš tau ir sakiau – čia velniškai nuobodu. O ypač nuobodu, kai esi dievas.
Aš viską galiu, viską žinau, viską moku – regis, ko dar man reikia, ar ne?
O va reikia... Štai ir imiesi tokių dalykų, kurie sveiku protu net pačiam sunkiai suvokiami. Sutveri už ribos armiją, liepi jai pulti save, tada padedi savo galias į šalį, pasilieki dievišką likutį ir puoli stačia galva į savo sutvertų priešų tirštumą, tikėdamasis, kad įvyks stebuklas – kažkas nurėš tau galvą. Manau, tu tai pats gali nesunkiai išbandyti. Turi tam sugebėjimą...
- Aš nesugebu sukurti gyvų būtybių, - priminiau.
- Ne apie gyvas būtybes kalbu, o apie priešus. Nereikia turėti kažkokių galių, kad padarytum kažką savo priešu, ne... Ir sugebėjimai tavo tie, kurie praverčia mūšyje... Tu būtum kovęsis ne blogiau už mane.
- Vienu smūgiu tris į orą? Abejoju...
- A... na taip, dėl šito ir aš abejoju. Bet dėl pergalės neabejoju. Ir tu turėsi pergalių, Edvardai, patikėk...
- Panašu į pranašystę...
- Atleisk, man nedaug reikia, kad pradėčiau.
Vodanas niūriai pašnairavo į vyną, bet vis tiek įsipylė.
- Ir negaila tau jų?
- Ko? - iš pradžių nesuprato Vodanas, - priešų? O tau savęs, mielas Edvardai, gaila?
- O kuo čia...
- To pačio! Tie vargšai priešai – tai aš pats. Jie netgi nejautė jokios baimės, kai lėkė išsišiepę užmušti manęs. Jų galvose buvo viena vienintelė mintis. Na, dar turėjo paklykauti gavę smūgį – tai tiek to protelio... Ar turėčiau gailėtis tokių lėlių, Edvardai?
Papurčiau galvą ir gurkštelėjau. Padariau tai ne dėl to, kad pritarčiau seniui, o todėl, kad pasidarė gaila jo. Vodanas panašėjo į žmogų, kovojantį su savo paties demonais.
- Ir koks tikslas? - paklausiau.
- Ko? - nesuprato Vodanas.
- Dieviškumo.
Senis pažiūrėjo į puodelį, pastūmė į šoną ir tada prisitraukė visą ąsotį. Meiliai jį paglostė.
- Geras klausimas. Seniau maniau, jis reikalingas tam, kad galėtum sutverti sau namus, tarnus, pilną rūsį vyno ir dar didesnį rūsį aukso arba sidabro. Ir po to padaryti kažką, kad tavęs visi bijotų ir tave garbintų. Argi ne taip?
Senio klausimas buvo pilnas ironijos.
- O kam tas rūsys su auksu ir sidabru? - dabar jau aš nesupratau.
- Nežinau. Aš tokio ir neturiu.
- O baimė ir pagarba?
- Pagarba visada yra gerai. Nesvarbu, dievas esi, ar ne... O bijo manęs ir taip. Kartais tiesiog šiaip sau.
Dabar jau aš prunkštelėjau, bet salė nuo mano kikenimo nesudrebėjo.
Vodanas palingavo, mieguistai markstydamasi akis.
- Kartais keikiu save už tai, kad sumaniau kyboti toje kilpoje ant Igdrasilo šakos, - sumurmėjo jis. - Visos Visatos žinios kaip ant lėkštutės. Ir kam? Kad pusę jų tyčia pamirščiau per kelis tūkstančius metų? Aš iki šiol negaliu sugalvoti, ką turi daryti dievas, kad jam nebūtų nuobodu ir jis būtų laimingas. Toks paprastas dalykas – laimė...
- Gal tau dar reikėtų pakyboti kilpoje šiuo klausimu?
- Eik tu... aš jau verčiau savo žmoną ten pakabinsiu, gal kiek gudresnė pataps. O tu pats ar laimingas, Edvardai?
- Turėtum žinoti geriau už mane, - atsidusau.
- Man nusibodo žinoti. Geriau pats pasakyk.
- Būsiu labai laimingas, kai grįšiu namo.
Vodanas prisiglaudė prie vyno ąsočio skruostu ir pasitrynė.
- Namo – tai į Kalnyną, ar į Forpą? - paklausė.
- Dar nežinau.
Vodanas kiek paspoksojo į mane, tada vangiai kilstelėjo ąsotį ir pripildė abu puodelius. Išgertas vynas jau pakankamai buvo susukęs smegenis, todėl per daug nenustebau, kai po kelių gurkšnių jose gimė gana kvaila mintis.
- Man atrodo, aš žinau, kur yra laimė, - burbtelėjau.
- Tavo, ar mano?
- Mūsų...
Vodanas kilstelėjo antakį. Aš linktelėjau į puodelį.
- Vynas, Vodanai. Kai jo pakankamai daug, lieka tik vienas noras -  kur nors skaniai nusnūsti. Argi tai nėra laimė?
- Arba pabėgioti iki stebuklų namelio! - sukikeno Vodanas. - Kai ten užsinori, kiti norai lieka nebe tokie svarbūs!
Pritariau.
Štai taip ir leidome nakties laiką, prisimindami senas, laiko išbandytas tiesas. Galop netgi paskelbėme tostą, kukliai sudauždami sidabriniais kraštais:
- Už laimę!

Negaliu patvirtinti, jog gėrėme iki pat ryto. Tikriausiai senis užmigo ten pat, kur ir aš, pamiršdamas paliepti saulei iškilti į dangų. Ir jau nė už ką nebūčiau atspėjęs, kuris užmigo pirmas.

--- ---

Ryte ąsočio neberadau, kaip ir senio jo sidabriniame krėsle. Mane įkyriai kvietė negirdimas stebuklų namelio balsas, todėl patraukiau jo ieškoti. Vėliau grįžau į savo apartamentus ir pabandžiau pasnausti šalia princesės, bet miegas nebeėmė.

Draugija į menę pradėjo rinktis tik gerokai įsidienojus. Kiek gyvesnis buvo gal tik Kandas, o visi kiti gerokai patinusiai veidais ir tingiai judantys. Ne kasnakt juk gauni tokias minkštas lovas šilkiniais patalais.
- Gal žinai, kas mus ves pas Žaliąjį? - paklausiau Kazo, linktelėjęs į jo „labarytą“.
- Aš vesiu, - karktelėjo numirėlis.
- Aa... tai naktį tave mokino. Ir ko išmokino?
- Negaliu pasakyti. Šios žinios tik Valhalos didvyriams.
- Nuo kada tu tapai Valhalos didvyriu? - apstulbau.
- Vodanas įšventino, - išsišiepė Kazas. - Kadangi ir taip esu negyvas, turbūt labiausiai iš visų atitinku vietinius didvyrių reikalavimus.
Jis nutilo ir parodė į menės duris.
Įėjo Vodanas, lydimas keturių tarnų. Pastarieji tikriausiai buvo jo paties vaizduotės kūriniai ir kiekvienas nešėsi po prikrautą maišą.
- Koks mielas, gražus rytas! - atsiduso Vodanas. - Mielieji, prašau jūsų dėmesio! Man būtų nesmagu paleisti jus tuščiomis rankomis, todėl nusprendžiau padovanoti jums po dovanėlę nuo savęs. Galbūt netgi ne po paprastą, o po truputį užkeiktą dovanėlę. Truputį moku burti, kažkada mokinausi...
Senas melagis atsisėdo į savo krėslą ir praskleidė pirmąjį maišą.
- Manau, pirma reikėtų šį tą padovanoti moterims, ar ne? Todėl, kad jos gražios!
Merginos ėmė šypsotis. Andromeda abejodama šyptelėjo ir buvo pakviesta pirma. Per sukeltą šurmulį neišgirdau, ką Vodanas jai pasakė, bet vadė grįžo stipriai nuraudusi ir su žymiai tikresne šypsena. Po jos Vodanas pakvietė Andromedos motiną, visas kitas merginas, o aš nusprendžiau pastovėti ir pasigrožėti svetimomis dovanomis. Apyrankės, amuletai, įvairūs lankai, diržai – ir visa tai su visokiais, menkesniais ar stipresniais užkeikimais, saugančiais tiek nuo neapčiuopiamų, tiek tikrų pavojų. Vodanas kiekvienai vis linkėjo įvairių dalykų, kuriuos tikriausiai begėdiškai pasižiūrėjo iš jų pačių ateities. Galų gale aš net nebeprisiminiau, ką kuri gavo. O tada atėjo eilė ir mums, vyrukams.
Benkartinui nusišypsojo laimė gauti savo dovanėlę pirmam.
- Auksas ir sidabras yra banalu, ar ne, jūsų didenybe? – nusišypsojo dievas. - Kaip ir brangakmeniai, beje. O štai geram velnių medžiotojui geras, užkeiktas skydas būtų ne pro šalį. Toks, kur dvigubai jėgų duoda, kai jų prisireikia nevilties valandą, ar ne?
- Oho! Ačiū! – apsidžiaugė Benkartinas.
- Sėkmingai tau jį naudoti, berneli. O kur Edvardas?
Aš pliaukštelėjau seniui per petį ir jis atsisuko.
- Aha, o štai ir didysis Edvardas, ginkluotas trumpu, keistu peiliuku. Tau tikriausiai pravers ir kiek kitoks ginklas, ar ne, sūneli? Ką manai apie šitą?
Jis man ištiesė į drobę suvyniotą pailgą daiktą, kur kas ilgesnį už mano peilį. Išvyniojęs radau ilgą durklą nuostabiai patogia, oda aptraukta rankena. Ašmenys prie smaigalio buvo užaštrinti iki begalybės, o metalas, pasukus ašmenis prieš šviesą, suspindo rausvais atšvaitais.
- Spėju, irgi užkeiktas?
- Hmm... aš vis galvojau, kokį prakeikimą jam duoti, kol vėl prisiminiau tavo profesiją. Manau, jis tau pravers gaudant velnius, nes parodys teisingą ginklą, kuriuo galėsi nelabąjį užmušti.
- Geras daiktas, - linktelėjau, - ir gera dovana. Aš tau dėkingas už ją.
- Ech, mielai prašom. O dabar, - Vodano balsas sudrebino salę, - dovanėlė mažiausiam svečiui. Kur tas jūsų trigalvis šuo?
Kandas, kaip visada, sukiojosi apie merginų kojas ir į dievo balsą net nesureagavo. Tik kai Koma jį nuvedė prie Vodano, jis teikėsi pauostyti dievo batą.
- Pirmas cerberis, ištrūkęs iš pragaro, - patenkintas pastebėjo senis. - Už tai aš uždėsiu sidabrinį antkaklį, už kurio kartais galėsite jį prilaikyti.
Kandas nustebęs dėbtelėjo į dedamą antkaklį, pabandė jį pasiekti letena, o nepasiekęs ėmė suktis ratu, kol staiga atsisėdo ir ėmė kasytis.
- Dėmesio! - šūktelėjo Vodanas. - Paprašysiu paskutinio dalyko.
Klausykitės štai šito negyvo vyruko, Kazo, nes būtent jis ves jus į Žaliojo Burtininko buveinę. Neatsilikite nuo jo ir klausykitės jo įsakymų. Kazas vienintelis žino, kaip ten patekti ir šios žinios, deja, gyviesiems atitekti neturi.
- Ir neatiteks, - linktelėjo Kazas. - Prisiekiu.
- Tuomet aš jūsų nebegaišinsiu. Kieme jau laukia žirgai su jūsų kelioniniais maišais. Kai nuvyksite pas burtininką, paleiskite juos grįžti atgal namo.

Po šios kalbos Vodanas pasakė dar daug atsisveikinimo žodžių, o tada mes išėjome į kiemą ir ten tikrai radome žadėtuosius žirgus. Beveik visos merginos joti turėjo pirmą kartą, tad kurį laiką kieme vyko pratybos, kurių metu visos išbandė kratymosi ant balno meną. O po to...

Aišku, dar geras pusvalandis atsisveikinimų, nuo kurių aš senokai troškau joti kuo toliau. Iš mandagumo laukiau, kol viskas pasibaigs, o tada vos ne pats pirmas (šiek tiek atsilikdamas nuo Kazo) išjojau pro vartus, lydimas nekantraus cerberio.
- Kad tik toliau nuo šios sidabrinės pilaitės! - subambėjau. - Liežuvį skauda nuo visokio plauko „sudiev“.
- Manau, senis pats viduje spjaudosi nuo šitų mandagių ceremonijų, - atsiliepė Kazas. - Ką jis tau padovanojo?
Ištiesiau numirėliui rausvo metalo ašmenis, jis vikriai juos pastvėrė ir prikišo prie akių.
- O kur tavo dovana? - prisiminiau. - Juk senis nieko tau nepadovanojo, ar ne?
- Teisybė. Bet jis man kai ką pažadėjo. Atleisk, negaliu pasakyti. Paslaptis.
- Pastaruoju metu tu tapai kažkoks paslaptingas.
Kazas niūriai šyptelėjo ir grąžino man durklą.
- Ir kažkoks niūrus. Anksčiau daugiau kalbėdavai, - pridūriau.
Šį kartą Kazo šypsenėlė buvo šiek tiek platesnė.

--- ---

Kelias iki Vodano žemių ribos nebuvo labai ilgas. O tada vėl prasidėjo tai, kas visiems seniausiai buvo įgrisę – kelionė nebūties apsuptyje.  Tik viena smulkmena nuoboduliui išsklaidyti: virš mūsų, danguje ratus suko juodas varnas. Kuris iš jų ten buvo – Huginas, ar Muninas – aš negalėjau atspėti. Vodanas tikriausiai mus budriai sekė.
O štai Kazas nė žodžio neištarė. Jis tyliai stebėjo nebūtį prieš save ir retkarčiais kojomis paragindavo savo žirgą, kuris ir neraginamas lėtai kinkavo nosies tiesumu. Aplinkui žėlė iki gyvo kaulo įgrisę Igdrasilo vaikučiai, kuriems tikriausiai nebuvo lemta išaugti didesniems už savo tėvelį.
Merginos vis dar stengėsi priprasti prie joms naujų transporto priemonių, o štai Benkartinas aiškiai mėgavosi, supdamasis balne. Būčiau taip ir praleidęs didenybę pro akis, jeigu ne cerberis, smalsiai uostinėjęs jo balnakrepšius. Beje, tai buvo tie patys, kuriuos didenybė atsitempė iš pragaro ir vienas jų buvo įtartinai išsipūtęs.
- Ką tu čia gabeni? - nusistebėjau, pasukęs savo žirgą arčiau didenybės kumelio.
- Kur? A... čia... Pameni tą brangakmenį, kurį radau Adatų Dykumoje?
- Tai tu jį tempei per visą Nakrododą? – išsižiojau.
- O ką, negi išmesti reikėjo? – Benkartino sarkazmas buvo toks silpnas, tarsi ta mintis ne kartą būtų jį lankiusi.
- Tau spręsti, mokiny. Tik ar nesunku buvo tempti?
- O tu kaip manai? - šiek tiek pyktelėjo.
Po kelių akimirkų jis staiga atsilošė balne.
- Buvo akimirkų, kai maniau, jog tas akmuo prakeiktas ir jo svoris sulig sekančiu žingsniu vis didėja, - burbtelėjo tyliai. - Galvodavau, sviesiu aš jį kuo toliau, kad nuotaikos negadintų, bet tada prisimindavau, kad namo greičiausiai nebegrįšiu ir jo man labai prireiks... O dabar jį gabena arklys ir man gerai. Jaučiuosi turtingas.
- Tik kažin, ar laimingas...
- Laimingas? – Benkartinas pasukiojo galvą. - Žinoma, kad aš laimingas! Juk aš keliauju namo! Mes visi ten keliaujame!
Andromeda tyliai krenkštelėjo mums už nugarų.
- O kai kam tai bus dar vienas didelis nuotykis, - skubiai pridūrė princas. - Argi tai nėra laimė?

Vodanas būtų pasijuokęs iš tokios laimės. Nors... tikriausiai ir jam reikėjo vieno didelio nuotykio.
Tokio, apie kurį dievas nieko nežinotų.

--- ---

Iš nebūties išniro įvairesnių daiktų. Pavyzdžiui, dideli akmenys, arba klevų guotai, kuriuos prajojome su malonia nuostaba. O kai po arklių kanopomis sugirgždėjo smulkus kelio žvyras, aš nutariau, jog Kazas visgi žino, kur mus veda.
Bet kelias netikėtai baigėsi, o aplink mus vėl buvo ta pati pilka pieva. Kazas sustabdė savo žirgą ir išsišiepė.
- Ką gi, man neblogai sekasi. O dabar mes josime ten, kur reikia. Pirmyn!
Ir jis paragino savo žirgą lėkti lengva risčia.
Aš įsitikinau, kad nė viena kardininkė neatsilieka, ir paraginau savo gyvulį, dar švilptelėjęs Kandui, kad cerberis nenuuostinėtų kur nors į užribį.

Dabar aplinka ėmė keistis gana sparčiai. Iš pradžių išjojome į siaurą kelią, tada mus pamažu apsupo tanki medžių siena. Mes pakliuvome į lapuočių mišką, gana gausiai užgriozdintą senomis medžių išvartomis ir gulinčiais kamienais. Vienintelis takas atrodė gana pakenčiamai išvalytas, ir tikriausiai ne kirviu, nes kai kurie strampai atrodė tiesiog nuostabiai lygiai nupjauti.
Virš mūsų galvų dangus tapo mėlynas, atsirado debesėlių, tačiau pastarieji neužstojo saulės.
Mes pakliuvome į kažkieno teritoriją ir jeigu Kazas vedė mus teisingu keliu, tai turėjo būti burtininko miškas ir šis takas turėjo vesti į jo namus.
Takas vingiavo per tokius klaikius ir susispaudusius brūzgynus, kad teko išsirikiuoti į vieną ilgą vorą. Pasiklysti nebuvo tiek baisu, kiek mes išsigandome supratę, jog šis miškas nėra tuščias.
Visų pirma, tai buvo paukščiai su savo balsais ir sparnų klapsėjimais. Daugybė jų, ir labai įvairių.
O vėliau mes išgirdome ir kitokius balsus...

- Lokys, - tarė Benkartinas. - Mūsų miškuose jų pilna.
- Man buvo panašiau į lūšį, - suabejojau.
- Nieko panašaus! Lūšys visai kitaip triukšmauja. Jų urzgimas daug plonesnis, o be to, jos daugiau kniaukia, nei riaumoja. Štai taip!
Ir Benkartinas užkniaukė, kaip koks besiporuojantis katinas.
Miške nuskardėjo dar vienas riksmas, šiek tiek panašus į girdėtą pirmą kartą, tik dabar jau aiškiai pažinau didelę katę.
- Tu dar pakniauk, ir tavęs tuoj atbėgs pasiimti! - piktai pasakiau.
- Jau atbėga, nes mano žirgas prunkščia... - pasakė Kazas. - Gal didenybė norėtų joti į priekį pasitikti savo nuotakos?
Dar vienas riksmas miške nežadėjo nieko linksmo. Padaras iš tiesų artinosi.
- Leisk mane, - pastūmiau Kazą, traukdamas peilį. - Vodanas prašė grąžinti arklius, o tai tikriausiai reiškia, kad jie turi būti gyvi.
- Ei, aš atsiprašau, jei tau tai padės! - riktelėjo Benkartinas, stabdydamas savo žirgą ir praleisdamas merginas. Aš jam tik nekantriai mostelėjau, kad užsičiauptų.
Miške tyliai sutraškėjo šakelės ir staiga iš tankumyno į taką liuoktelėjo didelė katė. Juoda, stambi, grakšti ir tikriausiai labai alkana. Tai nebuvo lūšis. Aš netgi apsidžiaugiau, kad suklydau ne vienas – tai visgi nebuvo meška...
Kandas sulojo, laikomas už sidabrinio antkaklio. Cerberis, kaip šunų giminės atstovas, panoro pavaikyti katę. Katė paniekinamai jam sušnypštė, nejudėdama iš vietos. Ji stebėjo mus ir rinkosi jai tinkamą kąsnį. Tikriausiai mes jai atrodėme gana didokas grobis.
- Taip taip... - pasakiau. - Mūsų daug ir mes per dideli. Į gerklę tiek nesukiši, katyte. Dink nuo tako!
Katė turbūt nusprendė tą patį, nes žengė atatupsta atgal. Mano žirgas papurtė galvą iš baimės ir ėmė kapstyti taką kanopomis.
- Aš turiu peilį, matai? Jeigu nebūsi protinga, pati tapsi kepsniu, senute!
Be reikalo gąsdinau. Katė nebuvo kvaila ir greitai apsisprendė. Ji atsitraukė ir pasuko į kitą tako pusę. Kurį laiką sekiau jos mirgantį šviesoje kailį, tada praleidau Kazą ir paraginau savo žirgą. Šis vis dar prunkštė, neramiai trypčiodamas. Kandas lojo, trokšdamas pasilakstyti paskui katę.

--- ---

Toliau jojome nekomentuodami jokių miško gyvūnijos balsų. Vietomis taką visiškai pasiglemžė paparčiai, kurie tikrai nebuvo paliesti pro šalį skubančio keliautojo. Tai reiškė, jog burtininkas seniai neturėjo svečių ir pats greičiausiai buvo namisėda.
Galop, su dideliu džiaugsmu pastebėjau, jog priekyje miškas tapo lyg ir šviesesnis. Mes artinomės prie jo pabaigos.
Medžiams pasibaigus, mes išjojome į saulės nutviekstą miško pievą. Joje stovėjo nedidelis namas, samanomis apžėlusiu stogu, dailiu akmeniniu kaminu ir pajuodusių rąstų sienomis, kuriose nejaukiai juodavo langų angos.
Mažame kieme stovėjo suklypęs suolas, prieš kurį kažkas buvo išgrindęs akmenimis didelį apskritimą. Pakankamai didelį, kad jame sutilptų mūsų kompanija.

Mums dar nespėjus prisiartinti, iš namelio išlindo senis žaliu apsiaustu ir įdėmiai mus nužvelgė. Kandas, ištikimai sekęs Komos žirgą, dusliai suurzgė. Kai atstumas iki burtininko sumažėjo, aš nejučia pritariau cerberiui.
Žaliasis buvo kaip du vandens lašai panašus į savo brolį, Raudonąjį, tik jeigu Raudonasis buvo gero veido ir jam užteko vyno buteliuko sumokėti už paslaugas, tai šitas buvo visiška priešingybė: jo veide atvirai spindėjo klasta ir apgaulė. Jis žvelgė į mus su pašaipia šypsenėle, tarsi žinodamas, kas netrukus įvyks. Jo žvilgsnis neieškojo mūsų veiduose gero ar blogo – burtininkas vertino mus veikiau kaip veislinius galvijus, išvestus į turgaus aikštę. Ir aš jau tariausi jį perpratęs – burtininkas buvo vienintelis, kuris kėlė žmones iš Valhalos į žmonių pasaulį. Jis galėjo sau leisti viską, netgi pasityčioti iš mūsų, jei nepanorės perkelti. Su juo reikėjo kalbėtis ypač atsargiai, todėl aš aplenkiau Kazą ir daviau jam ženklą tylėti.
- Labos dienos, maloningasis burtininke! - šūktelėjau, nušokdamas nuo savo ristūno.
- Ir jums tokios pačios, - linktelėjo senis, ištempdamas savo pitonišką šypseną nuo ausies iki ausies. - Jūs jau mane žinote! Kaip tai paglosto mano širdį...
- Mane vadina Edvardu, aš su savo kompanija atjojome pas jus su reikalu, kur tik jūs galite padėti.
Kokia šlykšti šypsena... Akimirką panorau burtininko fizionomiją palyginti savo kumščiu, tačiau kažin, ar mes po tokio išsišokimo patektume namo. Nusprendžiau apsišarvuoti veidmainio kantrybe ir pavyzdingai šypsotis.
- Suprantama! - nudžiugo Žaliasis. - Aš jums tikrai galėsiu padėti, jeigu tik jūs norite keliauti ir galite sumokėti kainą!
- Mes norime keliauti, - linktelėjau. - Ir tikriausiai galėsime sumokėti kainą.
- Nuostabu! Dangiška! - atsiduso burtininkas ir mostelėjo į ratą. - Už perkėlimą man reikia visai nedaug. Kaip jūs tai sumokėsite, man visai nesvarbu. Aišku, jūs galite turėti su tuo sunkumų, kurių neišvengdavo kiti... Aš turėjau nemažai klientų, kurie patraukdavo atgal nukabinę nosis. Taip pat turėjau klientų, kurie iš karto sumokėdavo mokestį ir iškeliaudavo. Visokių klientų aš turėjau...
Bet jūs, man atrodo, neturėsite su tuo sunkumų. Jūsų yra pakankamai daug ir jūs esate stiprūs, ar ne?
- Kokia yra perkėlimo kaina? – paklausiau nekantraudamas.
- O, ji tikrai visai nedidelė! Labai maža. Tiesą sakant, nyki iki begalybės. Kartais palydima pykčio, išdavystės, bet tikrai maža. Man reikia, - čia burtininkas palinko link manęs lyg koks plėšrus paukštis, - vieno iš jūsų galvos. Tik vienos niekingos galvos ir tai negali būti cerberio galva. Man reikia žmogaus galvos!

Akimirką aš tiesiog spoksojau į jį apstulbęs.
Kitą akimirką smarkiai panižo rankos čiupti Benkartino kardą ir sukapoti šitą padarą į gabalus, bet prisiverčiau nusiraminti ir netgi nusišypsoti.
- Mano kaina nesikeičia per amžius ir ji vis dar tokia pati, - sukikeno burtininkas. - Nuostabu, kaip žmonės neapsirūpina galvomis iš anksto, ar ne?
- Aš pasitarsiu su kitais, jeigu jūs neprieštarausite, - pasakiau jam.
- O! Prašom prašom! Tarkitės kiek norite, tik nepamirškite apie kainą!

Sugrįžau į kompaniją ir visi susibūrė aplink mane.
- Girdėjote, ką jis sakė, - pasakiau, žvelgdamas kiekvienam ir kiekvienai į akis. - Gal kas nors žino, ką daryti?
- Jo kaina... betgi tai nežmogiška! - ištarė Koma. - Kas gali mokėti tokią kainą?
- Juk girdėjai, ką Žaliasis sakė. Kažkas jau mokėjo. - Kazas papurtė galvą. - Vos pamačiau šitą senį, iš karto supratau, kad nebus nieko gero. Per daug klastingas snukis.
- Gal mes galime grįžti į Vodano pilį ir paprašyti senio, kad jis ką nors paburtų? - pasiūliau. - Jis juk pagaliau čia vyriausias.
- Neišdegs. - Ramiai pasakė Kazas. - Senis atsisakė tai padaryti, kai paprašiau apmokymų metu. Jis gal ir dievas, bet užsispyręs kaip asilas. Norėjo, kad mes susitiktume su Žaliuoju. Kodėl – taip ir nepaaiškino.
Andromeda nutaisė nustebusį veidelį, Kazas susijuokė:
- Nejaugi taip ir nesupratote, kad senis – Valhalos dievas? Apgavikas, veidmainys, linksmybių mėgėjas. Galbūt esi girdėjusi apie Žiląją Barzdą, o galbūt Odiną?
Andromeda papurtė galvą.
- Tai tau ir viešnagė, - nusijuokė Kazas, - net nežino, kieno namuose svečiuojasi...
- Tai nesvarbu, geriau pagalvokime, kaip mums sumokėti Žaliajam jo beprotišką kainą. - Nekantriai pertraukiau.
Kazas įdėmiai pažvelgė į ramiai lūkuriuojantį burtininką ir suraukė kaktą.
- Man atrodo, jog jam reikia ne tiek galvos, kiek pačios išdavystės ritualo... - sumurmėjo jis. - Jeigu atjoja vienas keliautojas, jis, savaime aišku, negali sumokėti kainos, todėl turi išjoti ir susirasti kažką, kam būtų galima nurėžti galvą. O jeigu atjoja du, tada vienas nukerta kito galvą ir pats iškeliauja. Štai kodėl niekas po to nesužino apie mokestį... Kas norės girtis, jog sumokėjo už kelionę savo bendražygio galva?
- O mūsų čia daug, - tarė Andromeda. - Nejaugi jis tikisi, kad mes užkaposime vieną iš saviškių?
- Būtent to jis ir tikisi, - linktelėjau.
- Aš tam niekšui pakišiu peilį po žiaunomis! - tūžmingai pasakė Stiksė. - Ir jeigu jis spyriosis, įdėsiu į jo rankas jo paties galvą!
- Ne! - kilstelėjau ranką. - Senis greičiausiai to nebijo. Jis čia vienintelis, kuris gali perkelti ir tai puikiai žino. Peiliu jo nepagąsdinsi. Ir jis pats greičiausiai turi porą triukų pasiruošęs tokiems likimo posūkiams. Nebandykime jų ant savo brangaus kailio.
- Tai ką tu siūlai? Vieną paaukoti? – piktai paklausė Stiksė.
- Aš kol kas nieko nesiūlau. Aš prašau tiesiog pagalvoti ir galbūt pasiūlyti kažkokią išeitį.
- Mes galime likti Valhaloje, arba keliauti atgal į Nakrododą, - tarė Benkartinas. - Jeigu neišlendi per vieną galą, visada galima bandyti pro kitą...
- Arba surasti ką nors Valhaloje, kam būtų verta nurėžti galvą, - pasiūlė Koma.
- Vieną aš jau matau! - sugriežė dantimis Stiksė. - Brolžudys prakeiktas!
- Ramiau... - Andromeda uždėjo ranką karei ant peties.
- Palaukite, man rodos, aš jau žinau, - tarė Kazas. - Padovanokime seniui mano galvą!
Mes nustebę pažvelgėme į numirėlį. Kazas išsišiepė.
- Juk jūs nesitikėjote, jog va taip imsiu ir nukeliausiu į žmonių pasaulį? Ką aš ten veikčiau negyvas, a? O čia... Valhaloje aš jau ir taip esu pašventintas į didvyrius. O didvyriai turi daryti didvyriškus darbus. Vodanas žadėjo mane čia priglausti ir jau pradedu suprasti, kodėl jis tai padarė. Ir kodėl būtent man atiteko keliavimo po Valhalą paslaptis.
Aš turiu pasilikti, brolyčiai ir sesytės. Ir tegu šitas šunsnukis žaliais marškiniais pats nusikerta mano galvą, jeigu sugebės! Eik, Edvardai, padovanok jam mane. Pažadu, kad kai tik jūs iškeliausite, aš jį taip sudorosiu, kad broliukas iš anapus jo nepažins.
- Tu rimtai?! - nepatikėjo Koma.
- Suprantu, kad šypsena šiuo momentu netinka, bet ką aš galiu padaryti? Jau matau, ką iš jo padarysiu ir man norisi šypsotis... Taip, aš labai rimtai.
- Beprotis!
- Realiai mąstantis beprotis, - pataisė Kazas. - Pripažink, kad aš negaliu keliauti pas gyvuosius, ir viskas atsistos į savo vietas.
- Jis teisus, - linktelėjau, - nors mums bus liūdnoka be tavęs, Kazai.
- Aha. Taip taip... - Kazas sumosavo rankomis, - nereikia gražių žodžių, nes dar užtruksime ilgiau nei atsisveikindami su Vodanu. Ir nedrįsk manęs apkabinti, nes senis dar įtars ką nors. Jam reikia išdavystės, pameni? Surenkime jam spektaklį, kokio jis neužmirštų sekančius keturis šimtus metų!

Aš dar bandžiau kažką sakyti, bet nesugebėjau išspausti jokio žodžio. Kazas atrodė galutinai apsisprendęs, todėl nuėjau pabendrauti su Žaliuoju.
Burtininkas tebesišypsojo, stebėdamas apkerpėjusius miško medžius.
- Matau, jums sunku susitarti, - tarė jis. - Nieko tokio, aš turiu daug laiko. Kokia graži muzika, ar ne?
Negirdėjau jokios muzikos. Tikriausiai ji skambėjo Žaliojo galvoje.
- Mes jau nusprendėme, - pareiškiau jam. - Tačiau mes norėtume, kad tu pats nusirėžtum to žmogaus galvą.
- Išdavystė be kraujo praliejimo! - šūktelėjo Žaliasis ir ėmė kvatoti. - Tai kažkas nauja! Ir man tai beveik patinka, žinai... Aš kaip tik namelyje turiu ilgą kardą, kurio nenaudojau jau daug metų!
- Bet tu turi pažadėti, jog rėši galvą tada, kai mes iškeliausime ir nebematysime savo draugo žūties!
- Išdavystės kvapas akis graužia? - trynė rankas Žaliasis. - Cha cha! Nuostabi muzika. Aš sutinku! Bet juk jūs leisite man išsinešti kardą ir pamatuoti jį į to žmogaus galvą, ar ne?
- Manau, mums tai nesukels problemų.
Žaliasis nužvelgė mane keistu žvilgsniu ir kažką sumurmėjo sau panosėje. Aš pašaukiau Kazą.

Numirėlis prisiartino, nutaisęs mirtinos baimės perkreiptą veidą, kuris tik dar labiau pralinksmino Žaliąjį. Burtininkas nustojo rankas trinti tik tada, kai suprato, jog Kazas nėra gyvas.
- Čia numirėlis, ar man vaidenasi akyse?
- Tu neminėjai negyvų žmonių, todėl mes paliekame šį savo bendražygį.
Žaliasis kiek pagalvojo ir linktelėjo:
- Taip, tiesa. Nemanau, kad bus didelis skirtumas. Nukirtus galvą, ji vis tiek nebūna gyva. O šitas vyrukas... Cha, jis tarsi tam skirtas…
- Prašau, nekirskite man galvos! - sudejavo Kazas.
- Čia dar pažiūrėsime! - burtininkas apsisuko ir kikendamas pradingo savo namelyje.
Kazas man mirktelėjo.
- Tegu juokiasi. Svarbu, kad burtai būtų teisingi. Jeigu jis sukčiaus, Edvardai, gali būti ramus – aš ji pats sudorosiu.
Kazas vėl nutaisė liūdną miną, nes Žaliasis išvilko iš trobos ilgą, aprūdijusį kardą.
- Su šituo galvas ir tekapoti, - palingavo burtininkas. - Senas kardas, dar aštrus. Gal ir ne iš pirmo karto nupjaus, gal ir ne iš antro... Bet tu juk negyvas, ar ne? Tu nieko nejauti?
- Aš nenoriu! - sudejavo Kazas, taip tik dar labiau pralinksmindamas šunsnukį.
Kai burtininkas iki soties pasimėgavo Kazo galvos kirtimo fantazijomis, jis paklausė manęs, šnairuodamas į akmeninį ratą:
- Kur maloningieji ponai norės? Į pragarą, rojų, skaistyklą? O gal tiesiog į žmonių pasaulį?
- Į žmonių pasaulį ir kuo greičiau, jei galima.
- Na žinoma, į žmonių pasaulį! Nors išmintingesnis sprendimas būtų rojus, ar ne? Jūs tik pagalvokite: amžinos palaimos laukai...
- Dėkui, bet gal kada nors vėliau.
- Tuomet maloningieji ponai, mokantys savo draugų galvomis, turi eiti į šį ratą. Aš manau, rate tilps visi iki vieno. Taip, mano rate telpa labai daug žmonių, kurie sąžiningai sumoka kainą!
Mano pirštai nejučia susigniaužė į kumštį, bet į srėbtuvę burtininkas negavo – susitvardžiau.
Po burtininko pakvietimo mes skubiai nubalnojome arklius, susirinkome visus daiktus ir virš galvų šaižiai karktelėjo varnas, tarsi primindamas apie save. Žirgai sužvingo visi tarsi vienas ir nubėgo į mišką. Varnas nuskrido paskui juos, lydimas įtaraus burtininko žvilgsnio.
- Huginas karksi... - sumurmėjo Žaliasis. - Jūs iš kur būsite, maloningieji ponai, mokantys draugų galvomis?
Jis tikriausiai maudėsi ekstazėje, primindamas mums užmokestį. Bet aš įtariau, jog jis neilgai juoksis.
- Mes paprasti keliautojai be namų, - atsakiau.
Burtininkas tikriausiai nepatikėjo, tačiau vis tiek palinkčiojo.
- Prašau į ratą, keliautojai, mokantys savo draugų galvomis! Aš noriu greičiau pradėti burti! Juk man dar reikia nukirsti vieną galvą!

Pirmas įžengiau į akmeninį ratą. Merginos stengėsi išsirikiuoti tvarkingai, visą krovinį susikrovusios ant pečių. Eiles kiek gadino Koma ir Benkartinas, bet Andromeda nebekreipė dėmesio. Ratas buvo užpildytas.
- Į žmonių pasaulį, ar ne? - Žaliasis stovėjo šalia Kazo ir trynė rankas. - Gal bus kokie paskutiniai žodžiai savo draugui? Ne?...
- Sudiev! - riktelėjo Koma. - Mes tave mylime, Kazai!
- Taip, ir tavęs pasiilgsime! - mano didelei nuostabai suriko Benkartinas.
- Tu buvai geras draugas! - pasistengiau neatsilikti.
- Aha, taip taip! – atsiliepė šis. - Tik neapsiverkite ten, anapus. Aš jus irgi myliu, jeigu ką...
- Liaukitės! - sušnypštė įtūžęs Žaliasis. - Baisi muzika, klaikūs dainos žodžiai! Jūs trukdote man susikaupti! Nekvėpuokite ir nejudėkite!
Senis kažką suriko ir ištiesė į mus rankas. Ore staiga pajutau stiprėjančią keistą įtampą, tarsi kas iš krūtinės būtų traukęs orą. Akmenys po kojomis sušvito žalia šviesa, o aplink ratą oras ėmė raibuliuoti, iškraipydamas vaizdą. Senis tikriausiai nekentė atsisveikinimų netgi labiau nei aš, o tokio jis tikrai nesitikėjo.
Kai virš mūsų galvų suspindo antra saulė, o po kojomis staiga atsirado geltonas smėlis, Žaliasis staiga pakėlė nuo žemės kardą ir nusikvatojo:
- Tuoj jūs būsite ten, mano mielieji! O dabar pasižiūrėkite, kaip jūsų draugas neteks galvos! Gerai pasižiūrėkite ir ilgai ilgai prisiminkite!

Manau, jo noras gana sėkmingai išsipildė. Tikriausiai ne vien man įstrigo tas vaizdas, kai Kazas, po mostelėjimo kardu suskilo į smulkias dulkes, kurios sūkuriu apsiautė Žaliąjį ir ėmė klijuotis atgal į Kazą. Į sveiką ir gyvą Kazą. Ir numirėlis netgi mirktelėjo mums, kai pasaulis tarp mūsų staiga susprogo ir nustojo egzistuoti.
2006-01-06 21:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-11 10:45
Left Eye
Super! Laukiau kaip badaujantis - maisto.
Aciu, Aurimai!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-07 22:16
Weird Star
Kažkaip daug dalių praleidau, tad kai kurių herojų nepažįstų:) Tačiau siužetas patrauklus ir įdomus. Dar truputį!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-07 12:51
Suglumes
Atgaiva šiokia tokia ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-07 02:27
Sportbatis
Super :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-06 23:48
_I_
_I_
He's back :)
Laukėm.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-06 22:19
antanelis
oh mai god, padalintum į kelias dalis, tiek daug skaityt... :/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą