o kai jaunos dienos laižo sniegą nuo laidų
ir skonio nebejaučia, kai gudobelės vaisiai,
iš viršaus aprengti sniegu ir iš apačios nuogi
lyg būtų pergedę geismo pasisėti ir naujų vaisių
geistų labiau nei savęs, visa atsiveria lyg
begėdiškas traktatas apie gėdą ir transliuoja
žiemos vidurį, ir lieja tylią puvimo muziką,
murziną ir pilną baltų kepurių, vieną tokių dienų
tavo dantenų karščiausiam ir tamsiausiam kampe
atsiveria skylė, pro kurią palengva burbuliuodamas
ima sunktis senas kraujas,
ir pasaulis atgauna sūrumą, ir vėl galima kalbėti
apie pasaulio druską, kuri pratrūksta lyg
drumstas verksmas, o tu, ak, tu tik ryji slapta
savo paties kraują, su vyriškos krūtinės
rusvo pigmento dvitaškio virpuliu,
apžergusiu kitos
vyriškos
nugaros ašį
sniegas ant stygos
tarp mano geismo kalbėti
apie sūrumą ir
geismo tylėti
Pritarsiu Rivai ir lie, o nuo savęs dar prikišiu ir gudobelėms vaisiams: labai jau manieringai ir neįtikinamai, pernelyg žodingai, mintis "prigeria" ir uždūsta, mintis nuskęsta ir tas skenduolis nebeišplaukia. 4
antras stulpas(jei jį taip pavadint galima) toks konstruktorius.blem "rausvo pigmento..".na mandriau skamba, bet nauda ne itin didelė.pati pabaiga užkelia iki 4to silpno.
rusvo pigmento dvitaškio virpuliu,
O pats supratot, kokį ten dvitaškio virpulį, jeigu taip pai būtų malonu ,kad paaiškintumėt :) Na kas nepatiko tai, kad dienos nuo laidų sniegą laižo, kažkaip visai neįtikinamai skamba. Na pusminusius jau pasakiau, o pliusų, pliusų tiek daug. :)