Antigonei

Skrendantis paukštis nusinešė ašaras.
Liko tik nebyli tyla.
Gyvenimas nustoja ugnimi alsuoti,
Kai brolis miręs, nepalaidotas, deja.
O, Antigone, tik nepasiduoki
Nei mėnesienos beprasmybių liūčiai,
Nei krentančios žvaigždės šešėliui,
Nei vilionei!
Verčiau numirk, bet eik kovot
Už ką?
Už nieką ir už viską.
Neleisk išnykti geram brolio vardui
Ir išgaruoti tarsi piešiniui ant ledo,
Susigrąžink, ką praradai,
  Ir atiduok, ko neturėjai,
    Ir negramzdink širdies tu pragaran.
Verčiau paskęsk jausmų bangoj,
            Iškėlus galvą eik per žarijas
    Ir neškis baltą obels žiedą.
  Ir lai gražiausios akys vysta,
      Ir marmurinė žvakė teužgęsta …
Po šydu nežinios tamsiu
dar liko žodžių daug nepasakytų,
O, Antigone, tik nepasiduok!