Chaoso visata. 2.

Tankus rūkas apgaubė mūšio priešaušrio sutemose, danguje kabėjusius, iki graudulio apsiniaukusius debesis.
Didingai pasitempęs, aukšto ūgio pagyvenęs žmogus neskubėdamas, tyliai žengė per miško rasą, kuri švelniai laižė jo kojas. Aukštaūgio ilgą stuomenį dengė juodas kaip naktis drabužis siekiąs pačius kulnus, o žili plaukai vešliais karčiais krito ant pečių, apsupdami raukšlių išvagotą veidą ir nenatūraliai, net mirtiniai išbalusį veidą.
Iki pat debesų iškilusių apšerkšnijusių medžių šakos panėšėjo į pergalingo karžygio būseną, įaugusią šaknimis į miško prieblandos tamsą: dėl perdėm galingo didžiadvasiškumo užšalusią, vos beplakančią, širdį. Rūsčiame ir griežtame veide, pažaliavusiose blizgančiose akyse, atsispindėjo viskas, ką jis parsigabeno iš mūšio lauko: iki beprotiško tobulumo nugvildentos aštrių ašmenų atakos; atkaklių, smarkių, ryžtingų ir veržlių jį puolusių barbarų kardų švytėjimas, netrukus nusidažęs purpuriniu atspalviu; bailių dezertyravusių priešų bėgimas, jų panika, totali kapituliacija, prieš vieną vienintelį jėgos negailestingumą. Nors ir po nuožmios, atkaklios kovos aukštaūgio kūnas neatrodė nualintas, o dvasia tik dar labiau užsigrūdino, tačiau, iš tiesų, jis jautė tai; jautė kažką nenuspėjamo.
Kurį laiką jo gilios, degančio vaiduoklio, akys buvo įbestos į apsiblaususį Praeities tolį: “Kodėl aš? ” – šis klausimas jau beveik penkis šimtmečius nedavė ramybės, ir, atrodė, kad niekas negalės jam atsakyti. Tačiau tai nebesvarbu. Šiais paskutiniais egzistavimo metais aukštaūgio kūnas virs blizgančiais, krištolo skaidrumo, pelenais iš kurių pakils naujas Fenikso tarnas ir palikuonis. Betgi kurioje pasaulio dalyje rasti žmogų, pasižymintį tokia proto, jėgos ir dvasios derme, pajėgsiančia kontroliuoti nemirtingojo Fenikso dvasią?..
Papūtus stipriam, darganotam, stingdančiam šiaurės vėjo gūsiui, aukštaūgis sugebėjo atsitokėti iš pasyvaus minčių būties liūno. Staiga jis kažko lūkuriuodamas sustojo slėnyje su ąžuolų ir beržų iškirstomis giraitėmis. Pabrėždamas kiekvieną judesį, lėtai priklaupė ant abiejų kelių, sunėręs rankas į tvirtus gniaužtus, pridėjo juos prie smakro, nežymiai palenkęs galvą, ramiai užsimerkė. Žemu, kimiu balsu pradėjo:
- Amžinybės Fenikse, mano ginklo ir gyvybės gynėjau, leisk žudyti Tavo vardu… - meldėsi jis su tokia nenuilstama energija, tarsi ji būtų antžmogiška. – Amžinybės Fenikse, mano ginklo ir gyvybės gynėjau, leisk žudyti Tavo vardu… – nenuilstamai prašė jis.
Be ausyse gaudžiančio, švilpiančio vėjo už jau praeito eglėmis ir pušimis apžėlusio šlaito girdėjosi vis skambesnis ir skambesnis kanopų dundėjimas, trukčiojantis arklių žvengimas. Tai buvo svetimšaliai raiteliai, įniršę ir pasipiktinę savo brolių žūtimi, pasitelkę į pagalbą aršiausius pėdsekius šunis, greičiausius ristūnus, ieškojo kaltės atpirkėjo. Jie skriejo pro skeletinius medžius greičiau nei pats vėjas, pasiliekantis už nugaros, žirgų gausybe išardydami žole apaugusi siaurą takelį, palikdami jį purve ir šlapiose dulkėse.
Priekyje vedusieji skalikai prieš save pagaliau išvydę, visas dvi dienas ir dvi naktis persekiotą, vienišą figūrą, netikėtai ėmė bailiai inkšti, o dar kiek priartėję, sustingo ir, nuleidę ausis, dribdami pasileido atbulais šuoliais kuo toliau nuo tos vietos. Riteriams, nesuvaldantiems savo patrakusių žirgų, teko tęsti keršto žygį pėsčiomis. Žvangėdami per nelygų sniegu ankstyvos žiemos reljefą, nemažų pastangų dėka, jie pasiekė susikaupusį blyškiaveidį ir apsupo jį ratu.
- Ar tu tas, kurisai laidojo mano tikrą kraujo brolį, Viljamą, prieš tai jį neatpažįstamai sudarkęs?! – grubiai užklausė viršiausiasis iš šarvuočių.
Karinga išraiška, blyškiaveidis ištiesino kaklą ir, drąsiai sutikęs kalbėjusiojo iššūkingą žvilgsnį, ramiai tarė jam:
- Tai, ką tu sakai, yra tiesa tikriausia, tačiau ji neišbaigta. Žinok, gerbiamasis vade, Viljamas yra išrinktas kilniam tikslui, tikslui anapus juslinio pasaulio, Dievo tikslui… Jo siela su kitomis didžių užkariautojų vėlėmis dabar ilsisi Eliziejaus laukuose, šviesiojoje požemio karalystės dalyje, laukdami tos dienos, kai pakvies nemirtingųjų Dievas, stoti ir ginti dar nebūtą karalystę.
- Pakvaišėlis koks! Kalba kažkokias beprasmybes! – užuosdamas paiką klastą, piktinosi vyriausiąsis. - Kodėl dievams prireiktų žmonių pagalbos?! Jie juk save vadina VISAGALIAIS!
- Dievas tam ir sukūrė žmogų, kad padėtų ištikus nelaimėje. O jinai artėja mūsų link lyg smėlio smiltys, krentantys bedugnėn, - kantriai aiškino blyškiaveidis.
- Užteks paistalų šitų! Maža man melagysčių tavo! Apsidairyk paskutinį kartą aplinkui, nes dabar kirsim tavo galvą, kaip kad tu kirtai brolio mano! – pykčio ir neapykantos supančioti, išsitraukė zvimbiančius kalavijus kariai įgimti.
Ugnies dievo pakalikas, nepatenkintas numatytu priešiškumu, nedvejojo.
- Fenikse, nemirtingumo sėjike, suteik man Galios!!! – su lyg tais žodžiais jo kūną apgaubė geltonai oranžinis dieviškas ratilas, kuris švytėjo ir čirškė žiežirbom kaip milžiniškas šydo formos laužas. Ta ryški aura, nugalėdama šaltą sidabrišką rūką, vis skverbėsi į aukštaūgį, skverbėsi lig sielos gelmių: bemiegės akys pasruvo saulės ryškumo skysčiu, plaštakos virto degančiomis žarijomis, ant nugaros išdygo auksiniai diegiančių plunksnų sparnai, o visas kūnas tapo tvirtesnis nei bet kurio į Tartarą nutremto titano. Tačiau prieš visišką pasikeitimą, bandos narsumo pagautas, vyriausiąsis mikliausiai perverė blyškiaveidžiui plautį erdvujį, kurs ištrauktas nusidažė tauriojo juodo ir raudono kraujo mišinio teisingumu.
Rimtimi tvirtais kulnais į žemę įsikirtęs, net nepastebėjęs savo žaizdos, taip greitai ir galingai, lyg trečia neregimąja ranka, vožė kumščiu sugniaužtu vadui į krūtinę, kad tam beliko nerangiai griūti ant iš šalčio parudavusios šlapios žolės. Parklūpdytasis priblokštas atsirėmęs alkūnėmis, šiek tiek sulenkęs kelius, prieš pat mirtį dar spėjo pamatyti savo krūtinėje kiaurymę, ant žemės į šipulius subyrėjusius šarvus bei persigandusius brolius, kurie lyg statulos rymojo karštuose nerimastingos liepsnos atspindžiuose. Riteriai dar niekuomet nebuvo matę tokio atviro, begalinio, nenugalimo sąmoningo įniršio žmoguje - dieviško įniršio. Liepsnojantys aukštaūgio šiurkštūs įsielektrinę plaukai pakilo nuo menčių iki sprando lygmens ir besiplaikstydami tai aukštyn, tai žemyn, aplink brutalius veido bruožus, sudarė neramios, banguojančios jūros įspūdį. Nuo per žvėriškai padidėjusios raumenų ir nervų įtampos, atrodė, kad jis tuoj sprogs: dėl tankaus šnopavimo plėtėsi šnervės, gyslomis netolygiai kunkuliavo verdantis kraujas.
Liūtaširdžiai riteriai, nepasiduodami siaubo sąstingiui, klyksmais ir karo šūksniais drąsindami save, plačiai užsimoję, kirto aukštaūgiui kur tik papuolę. Tačiau šis, visiškai aptemusia sąmone, paklusnus jį apsėdusiai dievybei, liko stovėti nepažeistas, kaip pirma, ir, vos pastebimai šyptelėjęs, vikriai pritūpė, ranka paliesdamas žemę. Iš jos gelmių, neregėta visą griaunamąja galia, išsiveržė degantis tornadas, kuris besisukdamas pagriebė sunkius, šalimais tankiai alsuojančius, riterius ir negailėdamas karščio jėgų blaškė juos po oro pilkynę. Visa esybe liepsnojantis demonas plačiai išskleisdamas sparnus, varvančius karšta magma, stipriai atsispyręs, pakibo ore, ir triuškinančiai, vieną po kito, degančiais kumščiais, tartum plunksnas daužydamas geležinius šarvus, traiškė ore besišvaistančius karių kūnus. Į apačią tiško kraujo purslai ir likusieji ant žemės, ne tokie narsūs kaip pastarieji, pabūgę ir persigandę reginio baisiausio, bandė sprukti, tačiau bergždžios buvo pastangos jų. Apsėstasis, palikęs sumaitotuosius kraujo klanuose, retai, bet galingai, plasnodamas sparnais, įkvėpė infernalinio tvaiko ir... (dėl perdurto plaučio) paspringęs, plačiu lanku atkosčiojo ugnies liepsną kariams parsidavusiems nugaron, kurie raudonais šarvais parkrito vietoj. Merdėdami agonijos vaitose. Iki kaulo gilzės pelenų. Pas besiilsinčius protėvius.
Demonas, parimęs tarp ugnies auksinio dievo ir žmogaus negyvo veido, užsimerkė. Įkaitusioje tyloje neliko nė vieno stovėti, nebesigirdėjo riterių širdžių tiksėjimo. Tvyrojantis ką tik iškeptų lavonų dvokas, iki pasirodžius nežinia iš kur spinksintiems (tikriausiai) saulės spinduliams, kurie vos skverbėsi pro viršum slėnio pakibusį rūką, jau spėjo persmelkti aprimusio demono plieninę gyvastį ir žėrinčias plunksnas sparnų. Apsėstojo kūnas ataušo, sustingo kraujagyslėmis tekanti lava, virsdama juodu krauju, ir jis vėl tapo žmogumi, primenančiu perkarųsį baltasnukį vienišą vilką.
- Dabar kur? – žydinčiu nepasitenkinimo ir apatijos šešėliu.
- Šiaurėje paskutinysis, Eibartai! – paliepė sidabrišku geltoniu švytintis dangaus užklotas, mirksnyje pradingęs, susiliejęs su aplinkine gama.
Ir aukštaūgis prieštaringa širdimi patraukė į šiaurę.