Užuolaidų piešinys

Materializuojasi portjeros kambary-
besitransformuojančios būtybės klostosi,
ryškėja, slenka,
žiedų vainikas verčias gaurais suveltais
ir žvilgsnį verčia prieblandoj nakties       
skraidinti klostėmis,
prigęsta žvakė deganti šalia 
ir atsispindi  rūsčiame veide
šešėliuose paskendusi gija-
lyg žvejas tinklą  metantis supras,
kad tiesias rankom sunertom lig jo
mergelė su saulėgrąžos kasom, laiba
it stinta
spurdanti tinkle,
iš stiebo atplaišos išplaukusi
mažne
lyg fėja, lyg audra,
na ta, kur žveją mirčiai apkerėjo kažkada,
seniai,
kai dar tikėjome dievais
gerais  ir pažadėtoj žemej rojų kūrėm
dabar
boluojančioj žydrynėje dangaus,
spingsulei šviečiant virš galvos
lengvai tolyn mintis ropos
prie kojų glausis basomis,
ir šokį šoks
niūniuos aušra...

O nuo palangės pamažu,
kraštu užuolaidos link jų
ropoja musė jau tikra,
idilė mąžta ir su ja
kažkur pasąmonės gelmėj
subliukšta fėjos ir sapnai,
nusėda nuosėdos
lengvai
užuolaidos plevena
ir musė jau nebegyva
nutrėkšta
krenta
žemėn