Šaraškino marška

Šaraškino* kontoroj
pridygo pienių.
ir koks jiems skirtumas,
visiem tiem popierizmams,
kai viduje kaltūnai velias.
jie moka tik ispaniškai,
netrenkti tiems, kur verkia.
---
ant stiklo tyliai ropinėja vėjas
aš jį prisimenu nuo lopšio
kai tyliai pūsdavo į kūną,
neleisdamas beprotiškai išaušt.

iš jausmo rutuliojas gėlės
aš joms mezgiau graudžius lapus
ir mintys, vandenis padegę,
išbėga susisemt naujų pradžių.
---

*Šaraškinas neneigia kitokių būties,
nes jis– kažkas iš pat vidaus