užstrigusi transformacija

Vėl į undinę
šaltakrauję maloniai
ir tobulai autonomišką
Arba į baltą stirną
vis tuo pačiu maršrutu,
lyg tire, skersai
laukinės medžioklės

Dar būna gulbės, gegutės,
auksinės kuojos – visos
budistinėj transcendencijoj:
om, om, om
dermėje su savim ir pasauliu

Mosuoju vieninteliu
neišsivysčiusiu peleku
kramsnoju dobiliukus
stebeilijuos veidrodin
spjaunu dobilą – om,
šnypščiu, - pati žinau,
kad gražiausia

Visos amžinos knygos
meluoja tą patį:
ir kai meilė apvils ją,
kai tris kart apvils,
kai devynis kart
Lyg kompensaciją,
prašom - naują kokybę
O jei neapvylė?

Galiu paliudyti viena –
piene išverda karaliai
treti broliai neskęsta