Valdovas

Minutės akimirksniu suręstoje pilyje, sekundės blyksniu išdrožtame soste sėdėjo mūsų visų valdovas. Valdovas iš tiesų buvo nepaprastas, nes valdė visas žemėje esančias karalystes ir šalis. Jam, patys to nežinodami, paklusdavo ne tik tų karalysčių ar šalių: karaliai, šachai, patriarchai, kunigaikščiai, carai, bet ir paprasti žmonės, tokie kaip žvejai, virėjai, poetai... ir visi kiti paprasti ar net neeilinių sugebėjimų turintys žmonės. Valdovui buvo nesvarbu turtingas tas žmogus ar ne, garsus ar ne, karalius ar paprastas žmogelis, jis į visus vienodai žvelgdavo ir kiekvienam vienodai paskirdavo savojo dėmesio.
  Bet...
  Bet iš tikrųjų tai nebuvo nei pilies, nei sosto, buvo tik mums nepasiekiami toliai ir valdovas. Buvo sekundės blyksniai, minutės akimirkos, valandų dūžiai, paros šviesa ir tamsa, metų paslaptys ir keistenybes susigrūdusi amžių sandūra. Ir iš tiesų tai buvo mūsų visų valdovas, nes tai buvo – Laikas.
  Būna tokių dienų kai reikia, kad laikas kuo greičiau eitų, bet jis neklauso ir slenka lėtai it kokia sraigė per žolę, ar eina tokiais žingsneliais kaip karavanas per dykumą. O būna ir taip, kad nesinori, kad jis lėktų pirmyn, norisi jog jis kuo lėčiausiai slinktų į priekį, o gal ir visai pasiliktų sustojęs, bet jis neklauso ir lekia kaip koks viesulas per laukus, ir visad jau taip, nei jį pristabdysi, nei pagreitinsi.
  Jeigu jums iš pradžių pasirodė, kad mūsų valdovas Laikas, savo neegzistuojančioje  pilyje leidžia dienas vienišas tai labai suklydot, su juo kartu dar gyvena Likimo senelė ir jos išdykėlė Atsitiktinumų anūkėlė. Ir nuo jų taip pat labai priklauso kokiuose mums tenka blaškytis gyvenimo keliuose. Likimo senelė daug rimčiau atlieka savo pareigas, tik trumpam palikdama žmogų jo pačio likimui, tik kai verda pietus ar stengdamasi sutramdyti savo išdykėlę Atsitiktinumų anūkėlę.
  Valdovas, kuriam vienu metu tekdavo būti visur ir visada, taip pat buvo rimtas. Jis išliko rimtas netgi tada kai Likimo senelė pranešė jam, kad žmonės išmoko jį skaičiuoti ir turi kažkokius laikrodžius.
            - Jie vis tiek tuo neprivers manęs paklusti jiems, - tada pasakęs Laikas.
  Arba tardavo taip:
  - Tie žmonės vis dažniau sugalvoja ką nors naujo, bet jie manęs niekada nesustabdys.
  Taip ir gyveno valdovas Laikas su savo pagalbininkėmis tikrindamas, kad laiku blykstelėtų sekundė, akimirką užtruktų minutė, dūžis išmuštų valandą, su šviesa ir tamsa praeitų para, metai paslėptų savo paslaptis ir visose keistenybėse susigrūstų amžių sangrūda, nes laikui einant visada viskas keičiasi, o laikrodžiai Žemėje visuomet rodo skirtingą laiką.