Galva-Fotoaparatas

Aš esu vieniša. Aš neturiu draugų. Aš kaip tas katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Tiesą sakant man ir nereikia draugų. Esu laisva, nuo nieko nepriklausoma. Galiu daryti ką tik noriu... BET KĄ... Ir man patinka taip gyventi.
Tiesa sakant... meluoju... Aš turiu vieną draugą. Jis visada su manimi. Jau spėjau prie jo prisirišti... Ir žinot... niekada nenoriu jo paleisti.
Jo vardas Fotoaparatas. Senas rusiškas fotoaparatas. Toks juodas ir didelis. Neprastesnis už tuos naujus aparatus, kurių pilna parduotuvių virtinose. Jį man paliko senelis. Jis buvo geras fotografas. Ir aš jį be galo mylėjau. Aš žinau, jis visada su manimi. Aš jį nešiojuosi kartu su fotoaparatu, nes jo širdis visada buvo tame juodame daikte.
Kiti mane vadina galva-fotoaparatu. Pamatę mane - bėga slėptis, nes jie bijo... Jie bijo sustoti viename kadre. O kodėl, aš nežinau. O aš ir toliau žvelgiu į juos pro savo fotoaparato objektyvą. Nebeatsimenu kaip pasaulis atrodo paprastai.
Vakarais, kai grįžtu namo, dažniausiai užsidarau rūsyje kur ryškinu nuotraukas. Susistačius chemikalus merkiu vieną nuotrauką po kitos į vonelę ir darau stebuklus. Tai man teikia džiaugsmą. Tai man padeda gyventi.
Visa garažo siena nukabinėta nuotraukomis. Mano ir senelio. Senelis mėgdavo fotografuoti gamtą. Aš ir mėgstu. Bet man patinka fotografuot žmones. Gražius žmones. Taip aš gyvenu kitų gyvenimus. Susidvejinimas? Melagystė? Galbūt... Bet tai man nesvarbu. Žmonės mane vadina keistuole. Na ir kas? Visokių būna, visokių reikia. Nors, tiesą sakant, man tai patinka. Būti kitokiai. Išskirtinei. Nekenčiu vientisos masės. Nuo to žmogaus jausmai atbunka ir jis ima elgtis kaip lėle. Niekad vaikystėje nežaidžiau lėlėmis. Atsimenu kada Kalėdų rytą po eglute radau lėlę. Nuo to laiko ėmiau nebetikėti Kalėdų seneliu.
Laikau fotoaparatą savo rankose. Jaučiu virpėjimą. Virpa ne tik mano rankos, virpa mano visa siela. Kartu virpa ir senelio siela, nors jo jau nebėra tarp musų penkerius metus.
Pamenu senelio laidotuves. Aš stovėjau juoda suknute kapinėse. Buvo vasara. Seneliui patiko vasara, man taip pat. Buvo susirinkę daug žmonių išlydėti senelį anapilin. Jis buvo geras žmogus ir daugelis jį mylėjo. Kaip ir aš. Stovėjau šalia karsto ir žiūrėjau kaip jį leidžia į duobę. Daugelis verkė, o aš stovėjau bejausmė. Viduje aš verkiau, draskiausi, plėšiausi, bet nė vienas mano veido raumenėlis nesukrutėjo. Bet aš žinojau, kad senelis negalėtų manęs palikti.
Vėliau, žmonės ėjo reikšti užuojautos. Aš stovėjau su mama. Ji verkė, dėkojo visiems už tai, kad susirinko palydėti jos tėvą „kitur“. Mama sakė, kad aš dar per maža visa tai suprasti. Bet aš visa tai supratau geriau už juos visus.
Spragteli mygtukas. Aš patenkinta, nes žinau kad išeis puiki nuotrauka. Nuotraukoje nufotografuota mergaitė... gatvės kampe. Ji nustebusiomis akimis žiuri tiesiai į mane. Jos akys didelės ir mėlynos, nevalingi juodi plaukai krenta jai ant veido.  Rankoje ji laiko kastuvėlį. Vėliau ji darsyk pažvelgia mano pusėn ir tiesiog nueina. Paprastai nueina... Šią nuotrauką pavadinau „Smėlio pilimi“. Man patinka nuotraukoms duoti vardus.
Aš turiu gausybę fotoalbumų. Ir jie visi mano. Nenoriu dalintis su niekuo savo ir taip mažu pasauliu. Neleisiu, kad kas įliptų į mano gyvenimą su batais. Jis ir taip suterštas. Todėl mano geriausias draugas ir yra fotoaparatas.