Vienatvė

Tu tyliai praveri kambario duris ir netikėtai iš tavo rankų iškrenta krepšys, kuris atsitrenkia į grindis ir sukelia milžinišką garsą. Jis sudrumsčia tylą ir ramybę - geriausias tavo kompaniones. Jautiesi kaltas ir akimirkai sustingsti lyg šaltas bejausmis akmuo. Staiga atsipeikėji ir žengi kelis nedrąsius žingsnius link tamsiausio kambario kampo. Tu atsiremi į sieną, jauti kaip tavo kūnas virpa nuo šalčio, nuovargis pakerta kojas ir krenti ant grindų taip pat netikėtai, kaip ir tas be galo sunkus krepšys iš tavo rankų. Tu jauti, jog jau padarei viską, ką tau reikėjo šiandien padaryti: tu sunkiai dirbai, padėjai savo tariamiems draugams, galų gale nuėjai į parduotuvę ir nusipirkai duonos, kad nenumirtum iš bado. Tavo akys lyg pripiltos švino. Tave apima lengvas svaigulys ir tu nugrimzti į savo svajonių pasaulį. Štai, link tavęs artinasi būrelis žmonių. Kai jie priartėja ir sustoja, supranti, jog tai tavo draugai. Jie tau sako beveik nesuprantamus žodžius, bet tu vis tiek linkčioji galva ir nedrąsiai šypsaisi. Staiga jūs atsiduriat ant jūros kranto ir stebit saulėlydį. Saulė tokia didelė ir nuostabi. Taip norėtųsi ją paimti į rankas, nešti aplink pasaulį lyg gėrio ir laimės kamuolį ir dovanoti kiekvienam sutiktam žmogui po stebuklingą spindulėlį. Štai ir vėl jūs kitur. Aplink aukšti laibi medžiai, tylus ošimas glosto širdį, šalia dega laužas, kuris skleidžia be galo malonią šilumą, panašią į tą, kurią kadaise skleisdavo švelnios motinos rankos. Netikėtai jūs išgirstat siaubingą sirenų kaukimą ir suprantat, jog kažkur kažkas dega. Jūs šokat ant kojų ir kiek jėgos leidžia lekiate tolyn, ten, kur galbūt jausitės saugūs. Prieš akis išnyra milžiniškos liepsnos, kurios apsupa  iš visų pusių ir jūs pradedat skęsti milžiniškoj ugnies jūroj. Jūs matot, kaip sparčiai dega jūsų drabužiai, jaučiat nepakeliamą degančio kūno skausmą, aštrų svylančių plaukų kvapą ir vis dar girdit tą nepakenčiamą gaisrininkų mašinos cypimą. Tu nepajunti, kai staiga atmerki akis ir netenki žado iš nuostabos, jog tu sėdi tam pačiam niūriam ir tamsiam kambary, o koridoriuje nepaliaujamai čirškia telefonas. Po minutėlės atsipeikėji ir pamažu nukėblini link jo. Pakėlęs ragelį, akimirksniu jį padedi, nes vėl paskambino žmogus, surinkęs ne tą numerį. Tu nejudėdamas stovi ir neteisėtai kaltini paskambinusį žmogų, nes jis skambino ne tau, o be to, privertė atsistoti ir nueiti tokį ilgą kelią - kelią iki pat koridoriaus galo. Tu stovi tamsoje ir prieš tavo akis iškyla tas baisus sapnas, kurį ką tik sapnavai ir pagalvoji: o gal vis dėlto paskambinęs žmogus tau padarė gera - jis išgelbėjo tave nuo šiurpą keliančio košmaro. Staiga tu išgirsti gatve pravažiuojančios mašinos garsą. Jos užžiebtų žibintų šviesa perskrodžia kambario tamsą lyg švyturys, kuriuo kadaise žavėjaisi. Tu nepajunti, kaip atsidūri šalia lango ir atsisėdi ant mažos kėdutės. Jau greitai vidurnaktis. Dangus tamsus lyg smala. Lėtai krenta baltutėlės snaigės, primenančios sušalusias dangaus ašaras. Dar taip neseniai tu buvai vaikas ir skaitydavai knygas apie žvaigždes, kurios yra mažyčiai rojaus langeliai. Šalia jų stovi visi šventieji, kurie nuolatos stebi visus žmones ir į didžiulę knygą užrašinėja gerus ir blogus jų darbus. Tavo mintis nutraukia gatve einantis žmogus su mažu šuniuku. Žmogus jį glosto, o šuniukas vizgina uodegą ir laižo šeimininkui rankas. Tau dingteli mintis, jog esi menkesnis netgi už šį mažą padarėlį. Juk tas šuniukas turi šeimininką, kuris jį myli ir juo rūpinasi... Tu jautiesi vienišas ir nusiminęs. Tu jauti lengvą svaigulį ir tavo pavargusios akys užsimerkia. Tu ir vėl atsidūri ant jūros kranto, tačiau aplink nėra nei vieno žmogaus. Tu visiškai vienas, vienas lyg beribėj dykumoj. Tu žvelgi į tolį, girdi tylų jūros ošimą ir lauki – lauki, kol kas nors palies ranka tavo petį ir pasiūlys savo draugystę.