Baimė

Kaip greitai ir nepastebimai atskuba tylūs žiemos vakarai. Tamsa užlieja dangų, gatves, kiekvieną namų kampelį. Aplink tuščia ir nyku. Kartais, kurtinančioje tyloje pasigirsta alkanos pelės, ieškančios maisto, krebždesys, praskrendančios pro šalį musės sparnų virpėjimas, uodo cypimas… Tu sėdi nejudėdamas ir bijai pasisukti, pakelti ranką, pajudinti koją. Tu bijai kvėpuoti, nes bijai sudrumsti aplink tave tvyrančią tylą. Tu jauti įtampą ir nerimą, išsigalvoji nebūtus ir nerealius dalykus:jauti, kad tave kažkas stebi, jog kambaryje esi ne vienas, jautiesi lyg maža pelytė, kurios tyko didžiulis baisus katinas. Tu nori atsistoti ir užžiebti visas šviesas, apžiūrėti kiekvieną kampelį ir įsitikinti, jog esi saugus, bet tu negali:tave sukaustė ir paralyžavo baimė.Netikėtai tavo mintys pradeda suktis apie tuos vakarus, kai tu sėdėdavai vienas prieš televizorių ir apsikabinęs minkštą pūkinę pagalvę, žiūrėdavai kraupius siaubo filmus. Staiga, tu pajunti, kaip į veidą padvelkia šaltas lengvas vėjelis ir pradeda girgždėti grindys. Nuo išgąsčio tavo akys išsiplečia, tu nustoji kvėpuoti, tavo kūną išpila šaltas prakaitas ir jauti kaip tuojau kažkas prie tavęs prisėlins, šalta gličia ranka užspaus tavo burną ir šaltakraujiškai perrėš gerklę. Tu jusi gaivų plieninio peilio kvapą ir akimirką truksiantį aštrų skausmą kakle. Jei taip neatsitiks, tai vienaip ar kitaip vis tiek kažkada teks atsisveikinti su žemiškuoju gyvenimu ir atsigulti po velėna. Tu gyvensi, džiaugsies, liūdėsi, bet metai prabėgs taip greitai, jog net nepajusi kaip pasensi:oda susiraukšlės ir taps dėmėta, gatve eisi pasiramsčiuodamas lazdele, o vaikai bus seniai palikę namus, jei išvis jų turėsi. Tu vėl mintimis sugrįžti prie siaubo filmų. Staiga, išgirsti kaip kažkas atsargiai ir tyliai artinasi prie tavęs, pro akis šmėkšteli baltas šešėlis.Tave apninka šiurpinančios mintys apie piktąsias dvasias. Tu bijai pajudėti, nes manai, jog kiekvienas krustelėjimas gali atkreipti piktųjų dvasių dėmesį ir tada jos tave užsmaugs ir šiurpą keliančiu balsu sujauks aplink tvyrančią begalinę tylą. Tu bijai būti ir atsimerkęs, ir užsimerkęs:tu visur įžvelgi dvasių siluetus, o jei tik užsimerksi, tai pradėsi virpėti, apimtas baimės, kad prie tavęs kas nors prisėlins, palies, pradės šnabždėti į ausį nesuprantamus žodžius ir pajusi nuo kalbančiojo sklindantį nemalonų, šiltą drėgną oro dvelksmą. Tu ypač bijai pažvelgti į veidrodį, nes jame atsispindi visa, kas vyksta aplinkui. Tu mąstai ir nuolatos tari žodelį jei: o jei prie žemės pernelyg arti priartės saulė ir viska, kas gyva sudegs; o jei pradės slinkti ledynai ir visa, kas ant žemės paviršiaus bus sulyginta su žeme; o jei aš išeisiu į gatvę ir mane partrenks mašina…Ech ta baimė. Jei tik ji nebūtų tokia valdinga…