* * *

Lijo nuo pat ryto.
Iš pajuodusio dangaus neoninės lempos išplėšdavo po taisyklingą šviesos figūrą, skrodžiamą mirgančių lietaus lašų. Lašai staigiai puldavo ant šlapios gatvės, ir ši tiško pasiutusiais purslais.
Pro šalį lėkė mašinos: pirma, antra, trečia… Pravažiavo suklypęs taksi, kuriame sėdėjo išsiblaškęs, vienišas keleivis. Taksi vairavo toks pat vienišas vairuotojas, mirtinai pavargęs po ilgos darbo dienos. Jis dėbtelėjo pro langą ir atkreipė dėmesį į kažkur labai skubančią moterį su vaiku.
Moteris buvo tamsių, trumpai kirptų plaukų, įsispyrusi į oranžinius aukštakulnius, apsivilkusi neskoningą dirbtinės odos švarką. Galbūt prostitutė, skubanti darban, per tą skubėjimą štai net skėčio nepaėmusi. Bet vaikas?
Kokių penkerių metų varganai aprengtas berniukas šiek tiek kreivom kojom. Jis iš paskutiniųjų stengėsi neatsilikti nuo moters, besitempiančios jį už rankos. Berniukas markstėsi nuo lietaus ir baugščiai dairėsi į pravažiuojančias mašinas. Išsiblaškęs jis stumtelėjo pagyvenusią storulę, kuri lėtai krypavo šaligatviu, virš galvos laikydama aplūžusį skėtį.
Moteriškė piktai dėbtelėjo iš pradžių į vaiką, paskui į brunetę, ir kažką sumurmėjo. Tada dar tvirčiau suspaudė aptrintą seną rankinę ir susimąstė apie namie jos laukiančius pudelius. Ką gi dabar veikia tie išdykėliai?
Storulė atsiduso ir sustojo prie perėjos. Iš pro šalį lekiančios mašinos aidėjo tranki muzika. Kompanija jaunų žmonių juokėsi ir bandė balsu pritarti madingai dainai. Vaikinas, sėdintis ant galinės sėdynės (jis juokėsi garsiau už visus), pro atvirą langą išmetė tuščią butelį.
Mašina nuskriejo tolyn, palikdama ore kelias žodžių ir juoko nuotrupas. Jos greitai susigėrė į šlapią asfaltą, tiesiai po kojomis jaunai merginai užverktu veidu. Mergina bėgo šaligatviu, be skėčio, išsidraikiusiais šviesiais plaukais, o jai tarp kojų pynėsi ilga gėlėta suknelė. Ji bėgo nežiūrėdama kelio, paskubom šluostydama ašaras – o gal tai buvo lietaus lašai?
Mergina atsitrenkė į malonios išvaizdos praeivį, bet nieko nepasakius nubėgo tolyn. Žmogus šyptelėjo ir pasitaisė didelius akinius. Juodas skėtis neoninėje šviesoje žvilgėjo lietumi. Vyriškis ėjo iš lėto, susimąstęs, kruopščiai aplenkdamas balas. Akiniai vis smuko ir smuko, bet žmogus kantriai juos vėl užkeldavo ant nosies.
Eidamas pro monolitą, vyriškis stabtelėjo ir pasisveikino su nejauna moterim iš antro aukšto, kuri, plačiai atvėrus langą, virtuvėje kažką kepė. Moteris pažvelgė žemyn ir linksmai šūktelėjo. Tada atsisuko į svylančią keptuvę ir sumažino liepsną.
Virtuvėje sėdėjo vaikinas. Pasirėmęs rankomis galvą, jis tyliai maišė arbatą. Staiga nustūmė puodelį šalin, pašoko nuo stalo ir, koridoriuje pasičiupęs apsiaustą, išbėgo iš namų.
Garsiai trinktelėjo durys. Moteris virtuvėje sudejavo. Pro langą jį matė, kaip vaikinas, išnėręs iš laiptinės, neatsigręždamas nubėgo tolyn gatve. Jam po kojomis tiško raibuliuojantys vandens purslai.
Lietus stiprėjo.


19980627