Kalėdinis

Prie surūdijusios viryklės stovinti mažutė
Muilo burbulėlis
Verkė
Bet ką poniute,
Virtuvėlės,
Tau nereikėjo
Mesti savo vyro tarno.
O poniškos Kalėdų šventės
Ne tavo
Tavo glamžytas riebus sijonas
Ir paukščiai gailiai
Verkiantys, kad tu visai ne tą mylėjai
Per naktį ant langų stiklų sušals
O ponas, pono rankos buvo švelnios
Ir žinančios, kada užvert duris
Prieš žibančią eglutę, baltą stalą
Ir juoką kruviną
Nubalintais veidais žmonių.