* * *

Droviai šyptelėjęs, atgalia ranka persibraukia šviesius plaukus – išsiblaškęs, sutrikęs, - sako:

- Ponia, jūsų dukrytė labai miela.

Akinamai saulėtas rytas. Baigiasi rugsėjis, bet rytai dar vasariški, nors nuo medžių jau krenta lapai – virš galvų praeiviams, sukdamiesi ir šuorais nešiojami vėjo.

Parke tylu ramu, žmonių mažai. Keli senukai klibikščiuoja pasiremdami lazdelėmis, moteriškės susikibusios už parankių – kimiai juokiasi, gražus rugsėjis, seniai tokio nebuvo, tiesa, vėl brangsta komunalinės paslaugos, bet et, - rugsėjis, taip saulėta.

Sūpynėse supasi maža garbanė – šviesūs plaukai draikomi šilto vėjo, juokiasi, "mama, lapai skrenda, žiūrėk!", bando rodyti pirštuku, bet pabūgus nukristi, tvirčiau įsitveria sūpynių virvių, "mama, lapai moka skraidyti!"

Mama – romių akių šviesiaplaukė – irgi juokiasi, prilaiko vėjo taršomus plaukus, kosteli – jau spėjo peršalti – ir tebesijuokdama nukreipia žvilgsnį nuo dukters į artėjantį vaikiną. Akimis skenuoja: aukštas, laibas, nedrąsiai šypteli ir išsiblaškęs perbraukia atbula ranka plaukus, "ponia, jūsų dukrytė labai miela". Ir prisėda šalia ant suoliuko.

Prisėda arti, ji kostelėjus atsitraukia, tik šiek tiek, bet jis parausta, sumurma "oi, atsiprašau" ir atsitraukia per pusmetrį. Skubiai atsiverčia didelį mėlyną segtuvą – nešėsi po pažastim, - atsiverčia ir paieškojęs ištraukia keletą spausdintų lapų.

Mergaitė sūpynėse spokso į atėjūną – įdėmiai, klapsėdama apvaliomis akimis, supdamasi vis lėčiau. Vaikinas jai nusišypso ir pamojuoja. Mergaitė pasimuisto ir prikanda lūpą. Atėjūnas taikiai šypsosi. Ji dar kiek jį pastebi, tada ir pati nusišypso.

Vaikinas ištiesia lapus šviesiaplaukei moteriai ir ima berti – vis užsikirsdamas, aiškiai jaudinasi –

- Aš studijuoju psichologiją, šiuo metu atlieku tyrimą semestro darbui, rašau apie vaikų prieraišumą, jūsų dukrytė kaip tik tokio amžiaus kaip man reikia, gal galėčiau atlikti su ja porą testų?

Ir žiūri į ją – romių akių mamą, - laukia, ką ji ištars, stebi jos lūpas, - rausvos lūpos prasiveria, liežuvio galiukas lyžteli patį kamputį, grįžta atgal, pravertos lūpos kiek padelsia ir pasigirsta skambus

- Ne!

- Ne?

aiškiai nustemba, vėl persibraukia plaukus, suraukia kaktą ir klausia

- Kodėl gi?

Moteris sukryžiuoja kojas, pasitaiso sijoną ir ramiai atsako, žvelgdama tiesiai į akis:

- Mano vaikas – ne koks eksperimentinis triušis. Nenoriu, kad ji būtų tiriama tais jūsų kvailais testais. Aš jos motina ir turiu teisę jums to neleisti. Va taip.

Vaikinas sėdi ir žiūri į jos veidą. Nemirksėdamas. Nuleidžia galvą. Susideda lapus atgal į segtuvą.

- Aha

sako ir atsistoja.

- Atsiprašau.

Pakilęs eina šalin, prieš tai pamojuoja mergaitei sūpynėse, bet ši neatsako. Eina panarinęs galvą, vilkdamas kojas žeme. Segtuve tėra vienintelis užpildytas testas, o darbą pristatyti reikia jau kitą savaitę.


2002 06 18