ant grindinio mėtosi lietus

ant grindinio mėtosi lietus

beprotė žmogysta
bejėgiškumo suparalyžuotomos mintimis
ir vaizduote šoka jai

vienai tesuprantamą šokį
iškėlus rankas į pilnatį
be jokios akivaizdžios priežasties kvatoja

šaižiu pamišėlės juoku
nebyliomis akimis
atbukusiais pojūčiais stebi realybę

kol susmunka
joje leisgyvė
ant grindinio

mėtosi lietus

ir aš voliojausi
šio miesto tarpuvartėse
tokiais tai metais ir po

mano skersgatvį slampinėjo
beprotybė – kilni beprotybė
atmiešta kažkokiu nenusakomu liūdesiu –

meilė