/-/

noriu atsisukt į žaliuojantį mišką
srūvančiu praeitin upeliu pasileist atgalios
kai dar akys nematė toliau ribos horizonto
penėjo kuomet vien tik jausmų virpesiai
oranžinės gėlės raudoni stogai
ugnies lėlės ir arogantiški katinai

noriu paliest šiltą pavasario vidudienio ranką
kai einant kapinių takeliu link vėlių buveinės
lydėjai mane tvirtais žemiškos traukos ramsčiais
ką tik gimusią neprileidai tada arti kapo duobės
nors būties blyksniai raizgės ūmai horizonto
sudužusioje molinėje vargo puodynėje
didžiavomės senovės istorijos puslapiais
nuolat primindamas apie tolimam bekraščiam miške
gyvenančias šviesias nežemiškas sielas

atėjo tas laikas belaikis nelemtas nelauktas
baugščiai uždariau duris tardama ačiū nebyliai
paskutinį kartą nužvelgdama aulinius batus
atsukai nenorėdamas nugarą nėriniuoto rašto
o aš nesavom kojom lydėjau tave takeliu amžinybės
krikščioniškom raudom karsto lentą apraudodama
būties akistatoj liesdama šiltą pavasario ranką