Mintys

        Mintys, lyg juodi paukščiai, skleidžia tamsą many. Lyg vorai rezga savo tinklą. Rezga, pina, kol neberandi, nei galo, nei pradžios. Mintys – lyg vinys kalamos į mano galvą. Aš jų bijau.
Žinau, kad kažkur toli yra tiesa. Bet, rodos, negaliu iki jos prasibraut, o gal ji nebegali?..
Jaučiuos lyg klaustrofobikė savo minčių kokone, traiškoma nesančių sienų. Niekaip negaliu ištrūkt... Niekaip negaliu ištrūkt...
Norėčiau tas mintis nusirengt kaip rūbą ir pametus ant drėgno smėlio žengt į jūrą. Nusipraust, nusiplaut tų minčių likučius, pasinardint vandeny. Ir iškilt – švari, laisva, matanti...