Prie namo, už dviejų didelių žingsnių nuo jo, kuriame gyveno berniukas ir mergaitė, augo sena obelis. Tais metais trys maži linksmi raudonšoniai obuoliukai, išaugę ant vienos šakelės, kabėjo jos viršūnėje. Kai šakas purtydavo vėjas, jie susikibdavo tvirčiau ir uždainuodavo:
- Mes nebijom pikto vėjo,
Obuolių purtėjo.
Obuoliukai tebekabėjo ir kai atėjo žiema. Kartais apsnigdavo. Tada džiaugdavosi baltomis sniego kepuraitėmis ir ilgai kvatodavosi, jeigu, kuriam nusičiaudėjus, kepuraitė nudulkėdavo žemyn.
Tačiau vieną žiemos pavakarę, kai kambaryje buvo uždegta šviesa, pro namo langą jie pamatė kambaryje eglutę. Obuoliukai nustebo. Eglutė kambaryje! Ir dar pasipuošusi! Ant jos šakų jau buvo prikabinėta įvairiausių blizgančių ir neblizgančių žaisliukų, bet mergaitė ir berniukas vis rišo kitus. Kai ant apatinės kambario eglutės šakos berniukas pririšo didelį obuolį, mažieji lauko obuoliukai nuliūdo. Jie taip pat norėjo kaboti, kaip ir tas didelis obuolys, tarp kambario eglutės žaisliukų.
- Aš niekada neliūdėjau, kad mane pamiršo nuskinti rudenį, o dabar liūdžiu, - pasakė vienas obuoliukas.
- Nepamiršo, o negalėjo, mes labai aukštai užaugome, - pasakė kitas.
- Man atrodo, kad mūsų neskynė todėl, kad esame labai maži. Matot, kokį didelį obuolį pririšo, - pasakė trečiasis.
Ir vėl visi trys žiūrėjo pro langą į kambarį.
Netikėtai šalia jų ant šakos nusileido trys paukšteliai. Jie sučireno, suplasnojo sparneliais ir pradėjo skristi ratu apie obuoliukus.
- Ko taip džiūgaujate? Ko aplinkui skraidote? - paklausė vienas obuoliukas.
- Kaip mums nesidžiaugti, jeigu jus suradome.
- Na ir kas čia tokio, jeigu suradote. Nei mes gražūs, nei dideli. Va, pasižiūrėkit pro langą. Kambaryje eglutė. Ten kokį obuolį ant jos šakos pakabino. Didelį. Ten tai gražu.
- Kvailiukai. Juk este nuostabiausi obuoliukai-kalėdinukai! Nejaugi niekas jums nepasakė? Kai tik pasninga, Žinuolis Rudenuolis paukšteliams praneša, kad trys obuoliukai, žiemą likę ant vienos šakelės, vadinami kalėdinukais.
- Niekas mums nepasakė. Prie mūsų nutūpdavo tik šarka, o mažieji paukšteliai nusileisdavo į lesyklėlę arba ant serbentų krūmų, kur dar likę uogyčių.
- O, mielieji kalėdinukai! Mes jūsų taip ieškojome! Kokia laimė, kad suspėjome. Šis vakaras Kūčių. Kūčių naktį jūs turite stebuklingą galią! Leiskit nutūpti šalia jūsų. Kai danguje pasirodys Didžioji Žvaigždė, galėsime būti kuo norime visą naktį.
- Ar mums galima pabūti kuo norime? - paklausė kalėdinukai.
- O taip! Žinoma.
- Norim pabūti žaisliukais! Norim pabūti žaisliukais ant kambario eglutės šakų! - pradėjo šūkalioti mažieji obuoliukai.
- Puiku. Ir mes patupėtume ant eglutės kambaryje. Ir mes! – apsidžiaugė paukšteliai.
Kai po džiaugsmingų šūkčiojimų visi nurimo, paukšteliai prisiglaudė prie kalėdinukų. Laukė…
Danguje sužibo Didžioji Žvaidždė. Pamažu pamažu visi virto sidabriniais šešėliais ir pro lango stiklus prasiskverbė į kambarį. Paukšteliai nutūpė ant viršutinių šakų, o mažieji kalėdinukai pakibo šalia didžiojo žaliojo obuolio eglutės apačioje…
Vaikai juos pamatė!
- Kokie maži, kokie gražūs obuoliukai! Tokie kaip ant mūsų obels prie namo! - sušuko berniukas. - Kaip jie čia atsirado?
- Ateik, ateik pasižiūrėti į tuos paukštelius. Ir tokių žaisliukų mes neturėjome, - pakvietė mergaitė. - Paukšteliai panašūs į tuos, kuriuos mačiau lesyklėlėje. Stebuklinga mūsų eglutė!
Po kūčių vakarienės vaikai sugulė. Kaip gerai, kad eglutė stovi jų kambaryje! Lėtai lėtai pro langą įslinko mėnulio šviesa ir apšvietė eglutę. Broliukas ir sesutė ilgai nemirksėdami žiūrėjo į boluojančius žaisliukus, kol Sapnų karalius išsivežė juos į savo karalystę…
Kai išaušo Šv. Kalėdų rytas, vaikai neberado ant eglutės nei paukštelių, nei obuoliukų. O kaip jie nusiminė… Kaip jie nusiminė… Ilgai guodė anūkėlius močiutė. Vaikai nurimo tik nuėję prie lango. Žiūri - lesyklėlėje lesa paukšteliai. Jie labai panašūs į tuos, kurie vakar tupėjo ant kalėdinės eglutės! O obels viršūnėje kabo trys maži obuoliukai! Kai saulutės apšviesti kalėdinukai suspindėjo ir nusišypsojo, vaikai suprato, kad ši Kūčių naktis buvo stebuklinga.